2010 m. gruodžio 18 d., šeštadienis

Emigracija arba „dingstam iš čia“

Vienoje Holivudo juostoje pagrindinis veikėjas savo nuotykių partnerės paklausė, ar ši žinanti, kokia frazė dažniausiai kartojama filmuose. Atsakymas: „Dingstam iš čia“. Kaip kokiame kino filme per dvidešimt nepriklausomybės metų šios frazės ištarimas Lietuvos gyventojų lūpose įgavo pagreitį. Ir štai, spindinti Statistikos departamento suvestinė - Nuo 1990 m. iki 2006 m., įvertinant deklaruotus ir nedeklaruotus išvykimus, iš Lietuvos emigravo 447 tūkst. šalies gyventojų (Statistikos departamentas prie LRV). Tuomet sekė ekonominio pakilimo keletas metelių ir pliūptelėjo antroji emigracijos banga.
Na, o 2008 metais mes net pirmavome pagal emigracijos mastą Europos Sąjungoje. Tikėtina, kad ir šiaip nelabai ką teveikiantis Statistikos departamentas nebeturės iš ko tą statistiką skaičiuoti, nebent galės sekti lapuočių ar spygliuočių tankį kvadratiniame metre. Eurostatas (čia kaip Europos bendrijos Statistikos departamentas) prognozuoja, kad 2050 metais mūsų bus jau tik 2,5 milijono ir tūlas pensininkas Marijus Mikutavičius turės perrašyti himno „Trys milijonai“ tekstą, tik vargu, ar kas nors susirimuos.
Ir kio čia mes verkiame, kad tautiečiai ieško geresnio gyvenimo svetur? Juk kiekvienais metais jie savo paliktiems čia arimiesiems 3 milijardus vietinės valiutos parsiunčia, oj, atsiprašau, pastaruosius keletą metų tik po 1,5 mlrd., nes ir ten ne biskvitai.
Bet vis tiek gerai ten, užsienyje, ten taip gerai. Atskrido vieną dieną marsiečiai ir sutvarkė Vokietijoje kelius, susodino Austrijoje gėlynus ir išdažė baltai norvegų langines. Marsiečiai buvo tokie užsivedę (kas ten žino, ką jie vartoja), kad sukūrė mums Europą kaip kokį saldainuką. Tarybinių laikų užliūliuotas, kuomet reikėjo galvoti tik, ką šneki, dažnas mano, jog tik kiti gali mums duoti darbo, gerbūvį. Anksčiau buvo „ačiū partijai tėvynei už taloną patalynei“, dabar ačiū užsieniečiams, kad leidžia braškes skinti ir savo senjorus prižiūrėti. O juk ne ateiviai mūsų kaimyninėse šalyse pasidarbavo. Tai kuo mes blogesni už tūlą austrą ar norvegą?
Gerai ten, kur mūsų nėra. Visur gerai, bet namie geriausia. Du normalūs teiginiai ir abu visiškai teisingi. Gal mes nereaguotume į emigraciją taip jautriai, jei būtume stabili, pasiturinti šalis. Pavyzdžiui, Europoje jaunuoliai baigę mokyklą iš karto nepradeda studijuoti ar siekti profesinių žinių, jie tiesiog porą metų pagyvena sau, pakeliauja, pasidarbuoja šen bei ten. Po to jie pasirenka studijas ir dažnai užsienyje. Stodami į Europos sąjungą turėjome aiškiai suvokti, kad joje bus ne ką lengviau išsaugoti tautinį identintetą nei Tarybų sąjungoj šlovingoj. Skirtumas tik tas, kad tuomet saugojome savo tautiškumą ir tradicijas kaip didžiausią relikviją, o dabar skubame integruotis svetur ir susilieti su kitomis tautom taip, kad mus laikytų vietiniais.
Galima nusakyti, kas yra emigrantai teoriškai - tai išvykstantys iš Lietuvos ir ketinantys apsigyventi kitose šalyse ilgesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Tačiau, paėmus kiekvieno išvykusiojo istoriją, emigracijos priežastis, aplinkybes, kurios privertė „dingti iš čia“ – galėtume sukurti ne vieną filmą, tik nelabai Holivudui tinkantį. Lietuvoje politika, tapusi tarsi įteisinta mafija, privedė tautą prie susvetimėjimo, nepasitikėjimo ir nuolatinės baimės dėl savo ir savo vaikų ateities. Kas gali suskaičiuoti, kiek nepastatyta gamyklų tik dėl to, kad vienas ar kitas meras tame plote susapnavo stovintį jo „chebros“ kromelį, kas gali paaiškinti, kodėl Lietuvoje didžiausias procentas Europos sąjungoje gyvenamūjų būstų priklauso gyventojams nuosavybės teise (98 proc.), kai užsienio valstybėse nuosavą būstą turi tik pasiturintys, o bet kuri šeima gali nuomotis butą iš savivaldybės (tokių būstų užsienyje apie 40 proc. Nuoma nedidelė ir žmonės tuose būstuose gyvena visą gyvenimą, jei nori). Sakytum, oho, kokie tie lietuviai turtingi, visi turi savo namus, tai kodėl tuomet jie inkščia. Viskas paprasta. Butas butu, bet jį reikia išlaikyti ir pelno jis neduoda, o šeimos, neturinčios būsto priverstos lįsti į bankų kišenę amžiui arba nuomotis stogą virš galvos komercinėm kainom. Nėra kur gyventi žmonėm jaunesnio darbingo amžiaus, tai jie ir išvažiuoja ten, kur galima įsitvirtinti.
Mes vis dar inertiškai pateisiname kyšių sistemą. Ir nereikia čia nieko dėl to kaltinti, juk kyšį duoda lietuvis, kyšį ima lietuvis. Juk niekas svetimas neatėjo ir nepradėjo mūsų skurdinti. Mes kalti patys. Ir dabar Lietuva dūsta, vyresnioji karta užaugino tuos keturis ar penkis šimtus tūkstančių žmonių, juos mokė, saugojo, gydė, investavo savo mokesčius. Senjorai, užsidirbę tik lėtines ligas, liko, o surikę „dingstam iš čia“ moka mokesčius svetimoms šalims.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tautiečiai nenori grįžti yra ta, kad nors į juos svečioje šalyje žiūri kaip į antrarūšius, bet vis tiek skaitosi ir gerbia jų darbą. Vasarą Lietuvos kaimuose ūkininkai talkos neprisišaukia, bet užsienyje paslaugų srityje, ūkiuose triūsiame išsijuosę. Tai gal kažką reikia patiems keisti ir patiems keistis? Verslas persiregistravo į šalis, kur mokesčiai mažesni ir net nebesiruošia grįžti mokesčių mokėti čia, kur verslus žmogus, sukuriantis darbo vietas, laikomas nusikaltėliu, nes dirba ir uždirba. Vienintelę priežastį, kodėl išvyko dirbti ir gyventi svetur, lietuviai nurodo nepriteklių ir norą gyventi geriau. Po to jie išsiveža svetur ir vaikus, vaikai pamiršta lietuvių kalbą ir visi pradeda mylėti Lietuvą iš toli. Patogu ir sąžinės neskauda. Tai kokio velnio tada mes visi stovėjome Baltijos kelyje? Kodėl aš šalia stovinčiam jaunuoliui su didžiausiu pasididžiavimu ir pakylėjimu sakiau: “Duok ranką, lietuvi”. Kam? Kam to reikėjo? Tik tam, kad atsivertų sienos atgavus laisvę ir visi kaip tarakonai išsibėgiotų plauti indų į Europą. Man labai gaila, kad valstybę valdę veikėjai taip ją nustekeno, kad žmonėms nebeliko kitos išeities, kaip tik išvažiuoti ieškoti laimės svetur. Be abejonės, kai nelieka išeities, kiekvienas žmogus galvoja, kaip išlaikyti šeimą, savo vaikus, kaip juos išmaitinti. Tad jei nepavyksta to padaryti savo gimtojoje žemėje, lieka vienintelė išeitis – emigruoti. Aš daryčiau tą patį be jokios sąžinės graužaties. Aš tikiu, kad mūsų nutekėję protai, mūsų iškeliavusios auksinės rankos nors ir svetur, bet dirbs Lietuvai.
Lietuva kaip valstybė – labai jauna, dėl to ji karštakošė maksimalistė, daranti jaunatviškas klaidas. Kokie bebūtų pliusai ir minusai, kiek jų bebūtų, ji yra vienintelė ir nepakartojama. Kitos tokios nėra, nebuvo ir nebus.

2010 m. gruodžio 16 d., ketvirtadienis

http://www.youtube.com/user/Krikscioniupartijosv#p/a/u/2/BdKU7TDh2Ac

Sveikinu visus su artėjančiomis žiemos šventėmis!!!!

2010 m. gruodžio 9 d., ketvirtadienis

Viešnagė Birmingemo lietuvių bendruomenėje

http://bhamlietuviai.org/donaldos-meizelytes-svilienes-ispudziai-po-viesnages-birmingeme/

Gruodžio mėn. 3 – 5 dienomis Birmingeme viešėjo LR Seimo narė Donalda Meiželytė – Svilienė. P. Donalda buvo pakviesta į 5 – ąjį Birmingemo lietuvių bendruomenės Kalėdinį vakarą. Mums visiems džiugu, jog ji priėmė šį kvietimą ir atvyko su puikia nuotaika, kupina noro mus išgirsti ir renginiui padovanoti savo dainas. Kol dar neatslūgo grįžusios namo Seimo narės emocijos , prašome jos pasidalinti įspūdžiais po viešnagės Birmingeme.
“Pirmiausia, tai labai norėčiau padėkoti, kad Birmingemo lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena ir nepamainoma jos talkininkė Marina mane pakvietė atvykti į Kalėdinę bendruomenės šventę. Nors pabuvome su kolega, Krikščionių partijos Šiaulių regiono koordinatoriumi Žilvinu Putramentu Anglijoje tik nepilnas dvi dienas, bet įspūdžių į Lietuvą parvežėme visą glėbį. Man svarbiausias šios kelionės tikslas buvo susitikimas su Birmingeme gyvenančiais lietuviais. Kai oro uoste manęs paklausė: “Ką, ir jūs emigruojate?” Atsakiau: “Penktadieniais Seimo nariams yra diena susitikimams su rinkėjais, o kadangi rinkėjai išvažiuoja, tai ir aš važiuoju paskui juos.” Toks pajuokavimas – liūdesį keliantis, bet tokia yra realybė. Nieko tragiško nematau tame, kad tautiečiai gyvena ir dirba užsienyje. Gal tai kaip tik į naudą, nes užkariaujame vis naujas ir naujas teritorijas, uždirbame svetur ir parvežame pinigus į Lietuvą, čia likusiems giminaičiams, šeimoms. Mano nuomone, svarbiausias uždavinys šiuo metu yra išlaikyti išvykusių žmonių tautiškumą, talkinti visoms 25 Anglijoje veikiančioms lietuviškoms savaitgalių mokyklėlėms konkrečiais darbais. Pradžiai reikėtų aukštesniame lygmenyje sutarti savivaldybėms ir mūsų atstovams, kad lietuvių bendruomenės galėtų nuomoti patalpas vaikų užsiėmimams su nuolaida (taip jau yra keliose savivaldybėse), Užsienio reikalų ministerijoje peržiūrėti prioritetus ir skirti bendruomenėms bent dalinį finansavimą, kuo skubiau skelbti referendumą dėl dvigubos pilietybės, net nelaukiant Konstitucinio teismo išaiškinimo dėl šiuo metu priimto Pilietybės įstatymo, kuriame įteisinta nuostata, kad dvigubą pilietybę gali turėti išvykę iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., bet pažeidžia lygiateisiškumo principą ir diskriminuoja ekonominius emigrantus, išvykusius iš Lietuvos po to. Žinoma, pagrindinis Krikščionių partijos tikslas – kurti tokią Lietuvą iš kurios nereikėtų išvažiuoti, o norėtųsi į ją tik sugrįžti. Mes puikiai suprantame, kad iš šalies išvažiuoja darbingi, gabūs ir jauni žmonės. Mums reikia Jūsų minčių ir idėjų, kurias galėtume pritaikyti pas save, dėl to pradėjome kurti Krikščionių partijos skyrius užsienyje.Visų Jūsų šiltus linkėjimus perdaviau savo kolegoms ir tikiu, kad mes draugausime ir toliau. Esame lietuviai, turime pradėti ne kenkti vieni kitiems, o visokeriopai talkinti. Labai noriu palinkėti sveikatos poniai Mildai, kuri yra atkurtos Birmingemo lietuvių bendruomenės globėja, dar kartą pasakyti didelį AČIŪ Irenai ir Marinai bei visiems, prisidėjusiems prie tokios gražios Kalėdinės šventės suorganizavimo.”
Ir mes savo ruožtu dar kartą dėkojame p. Donaldai už jos nuoširdumą ir betarpišką bendravimą su tautiečiais.

2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Užimtumo fondas be pinigų, bet su 90 Darbo biržų skyrių

Manau, kad daugelis iš jūsų patvirtins, jog įvažiavus į bet kurį Lietuvos miestelį atvimpa žandikaulis pamačius Darbos biržos pastatus didingus. Ir iš tiesų, juk bedarbiai, ilgai nesurandantys veiklos žmogeliai ir kiti bėdžiai, turi bent čia pasijusti geriau lipdami marmuriniais laiptais ar žvelgdami pro vitražinius langus. Ar iš balos tas gražumas tų rūmų Darbo biržos? Ne, ne iš balos, o iš Užimtumo fondo, į kurį suplaukia vienas procentas visų Sodros įplaukų bedarbiams talkinti arba dar kitaip vadinama nedarbo draudimo įmoka.
Užimtumo fondas - specialus fondas, kurio piniginėmis lėšomis finansuojamos užimtumo rėmimo priemonės ir darbo rinkos paslaugos. Iš šio fondo skiriamos lėšos Darbo biržai, Darbo rinkos mokymo tarnybai ir jų teritoriniams padaliniams išlaikyti, nedarbo socialinio draudimo išmokoms mokėti bei užimtumo rėmimo projektams finansuoti.
Žodis “fondas” asocijuojasi su fondu, kuriame kaupiamos lėšos. Šis fondas nuo privačių skiriasi tuo, kad disponavimas jame esančiomis lėšomis nuo pat fondo gyvavimo pradžios buvo valdiškas.
2010 m. Užimtumo fondas gavo 264,2 mln. Lt įplaukų, tačiau socialinio nedarbo išmokoms sumokėti reikėjo net 340 mln., o Lietuvos darbo biržos išlaikymui ir vystymui išlaidų eilutėje spindėjo įspūdinga 65,7 mln. Lt suma. Bet kokiu atveju Užimtumo fondo sąmatos deficitas buvo daugiau nei 184 milijonai!
Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis vidutiniai metiniai nedarbo rodikliai per praėjusį dešimtmetį buvo labai skirtingi. 2001 m. bedarbių skaičius siekė net 284 tūks., 2005 m. jis jau buvo sumažėjęs dvigubai – iki 133 tūkst., 2007 m. darbo birža buvo užregistravusi jau vos 69 tūkst. nedirbančių darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų, o 2009 m. šis skaičius šoktelėjo net trigubai ir siekė 225,1 tūkst.
2007 metais nedarbo socialinio draudimo išmokos buvo 98,6 mln.Lt, o Darbo biržos ir Darbo rinkos mokymo centrų išlaikymas atsiėjo 81,1 mln.Lt. Tai gi, aparato išlaikymui reikėjo tiek pat, kiek ir pinigų sumos bedarbiams. Tais geraisiais metais Užimtumo fondo lėšos sudarė 378 milijonus, o išleista beveik tiek pat – 329 milijonai. Patys suprantate, kad jokia biudžetinė įstaiga niekada negalvojo apie joms skiriamus valstybės asignavimus kaip apie savo pačių pinigus. Valstybės pinigai – tai tarsi kažkokio mistinio, tolimo krašto atsiųstos kupiūros, kurias reikia išleisti iki cento, nes jei neišleisi, tai kitais metais nebegausi tiek pat - sumažins, atims, kaip reikės gyventi? Taip ir ištratindavo viską, ką surinkdavo iš nedarbo draudimo mokesčio. Oi, atsiprašau, kartais likdavo vienas kitas milijonas nepanaudotas, nes jau nebeveikdavo fantazija, kur jį išleisti.
Koks procentas turi būti pervedamas į Užimtumo fondą iš Valstybinio Socialinio draudimo fondo įplaukų, nustato Socialinio draudimo fondo biudžeto tų metų rodiklių patvirtinimo įstatymas. Kitų metų biudžete Užimtumo fondui bus skiriama 1,1 procentas nuo Sodros įmokų. Sodros biudžetas minusinis, tad ir tas procentas nedarbo socialinėms išmokoms bus lygiai toks pats.
Manau, kad kiekvienas sutiks, jog toks fondas reikalingas tam, kad atėjus bėdai, praradus darbą, galėtum - be streso ir baimės dėl ateities - gauti iš fondo draudimo išmokas ir ieškoti naujos darbo vietos. Tarkim, jei toks fondas būtų veikęs kaip tęstinis, kaupiamasis fondas, racionaliai naudojęs tą 1,1 procento visų Socialinio draudimo įmokų, tai, tikiu, atėjus nesklandumams darbo rinkoje, visi dirbantieji būtų galėję vienu metu išeiti bedarbiauti pusmečiui kaip niekur nieko, o ne taip, kaip dabar. Kai ekonomika augo ir bedarbystės problemos beveik nebuvo, Užimtumo fondas taškė pinigus kairėn dešnėn progmamoms, projektams, teritorinių padalinių statyboms ir puošyboms. Kai staiga išaugo bedarbystė, Sodra skolinosi iš Valstybės biudžeto nemenką sumą, kurios dalį be jokių procentų, be jokių įsipareigojimų pervedė į Užimtumo fondą, kaip sakoma, papenėjo išlaidūnus.
Lietuvos darbo birža išsipūtė iki 90 teritorinių biržų, jų skyrių ir nuotolinių klientų aptarnavimo centrų. Kai kuriuose iš jų vienam darbuotojui tenka nuo 106,8 kv/m vienam darbuotojui (Jonavos skyriuje) iki 159 kv/m (Švenčionių skyriuje). Suprantama, kad patikėjimo teise arba panaudos pagrindais valdant valstybės turtą reikia juo ir pasirūpinti, tad visai nenuostabu, kad teko visas tas patalpas ir paremontuoti, ir padailinti.
Socialinio draudimo fondo biudžetas kitais metais bus su minuso ženklu. Planuojama 11 milj. litų pajamų, o išlaidų - 13, 5 milj. litų (planuojamas metų rezultatas - išlaidos viršija pajamas 2,6 milij. litų). Mažėjant įmokoms, mažėja ir įplaukos į Užimtumo fondą, o išlaidų tik daugėja. Darbo biržoje ir Darbo rinkos mokymo tarnyboje darbuotojų ir patalpų nesumažinsi, dabar jiems pats “nedarbymetis”, t.y. nedarbo daugėja, tad ir darbo su bedarbiais apstu. Vienintelis dalykas, ką galima būtų padaryti – pavadinime “Užimtumo fondas” išbraukti žodį “fondas” ir nemulkinti sąžiningai mokančių mokesčius žmonių tokiu draudimu, už kurį surenkamos lėšos išeina vėjais per perkvalifikuotų interesantų perkvalifikavimo perkvalifikavimą per užimtumo programas, o ne kaupia lėšas juodai bedarbystės dienai.

2010 m. lapkričio 13 d., šeštadienis

PSD viražai

Du milijonai valstybės draudžiamųjų asmenų

(arba “Kompiuteris naujiesiems metams už 10 000 Lt”)

Valstybė iš biudžeto Privalomo sveikatos draudimo fondui 2011 metais turės sumokėti beveik 1,6 milijardo litų už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis, kurių kitais metais bus virš dviejų milijonų. Tai gi, mokesčių mokėtojai sumoka už tai, kad būtų apdrausti gaunantys socialines pašalpas (2009 m. jų buvo 39, 7 tūkst., 2011 m. planuojama, kad jų bus 142,2 tūkst. – t.y. 3,6 karto daugiau), bedarbiai (2009 m. pradžioje registruotų bedarbių skaičius siekė 223 tūkst.), kaliniai ( 2009 m. 8655), vaikai (2009 m. 636,1 tūkst.), studentai, pensininkai (2009 m. senatvės pensijas gaunančių asmenų virš 60 metų – 592,8 tūkst.) ir t.t.
Jeigu tikėti M. Mikutavičiumi, kad mūsų – 3 mln., tai iš tų trijų milijonų tik trečdalis sumoka už save (2,4 mlrd. Lt) ir dar sumoka už kitus (1,6 mlrd. Lt). Ar jums čia bent kvepia solidarumu?
Valstybės biudžeto įmokos į PSDF biudžetą už valstybės draudžiamus asmenis priklauso nuo Statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų šalie ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto (darbo užmokestis neatskaičius mokesčių) užmokesčio vidurkio. Augant ekonomikai ir darbo užmokesčiui, didėjo ir įmokos už valstybės draudžiamuosius asmenis. 2007 m. valstybė mokėjo 353,2 Lt už vieną asmenį, o 2010 m. dvigubai, net 733,2 Lt. Peršasi dvi išvados, kad sveikatos apsaugos paslaugos taip pat pagerėjo du kartus ir kad jokios krizės nėra, nes 2011 m. planuojama mokėti už vieną valstybės lėšomis draudžiamą asmenį 733,2 Lt, nors algos, paslaugų kainos ir vartojimas trečdaliu ar net per pus sumažėjo. Ar nereikėtų bent laikinai pakeisti Sveikatos draudimo įstatymo 16 str. 2 d., kurioje reglamentuojamas įmokos už valstybės draudžiamą asmenį apskaičiavimas?
Paanalizuokime, kur gi skirstomos PSDF biudžeto lėšos. Didžiausios sumos atitenka asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms apmokėti ( 2011 m. planuojama tam skirti beveik 3 mlrd. Lt) ir kompensuojamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti ( apie 642,7 tūkst. Lt). Kitos išlaidos skiriamos medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui (2011 m. planuojama 133,4 tūkst. Lt), centralizuotai perkamiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, sveikatos programoms ir kt.
Ilgalaikiam turtui įsigyti PSDF kitų metų išlaidose numatęs septyniolika milijonų, pasak fondo atstovų – kompiuterinių programų atnaujinimui ir sutvarkymui. Žinoma, tų registrų ir programų visi tiek “prikuria”, kad kiekviena tarnyba ar žinyba turi savo atskirą registrą. Pvz. 2009 m. Valstybinė ligonių kasa 4 mln.Lt išleido Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registrui kurti.
Teritorinės ligonių kasos, atliekančios tarpininko vaidmenį tarp sveikatinimo įstaigų ir Valstybinės ligonių kasos, kuri atlieka tarpininko vaidmenį tarp teritorinių ligonių kasų ir PSDF, kuris atlieka tarpininko vaidmenį tarp valstybinės ligonių kasos ir Sodros, taip pat nevengia pirkinių. Vien ko vertas Kauno TLK 2009 m. gruodžio 30 d., t.y. praktiškai naujųjų metų šventei, įsigytas kompiuteris už 9696 Lt, programinė įranga už 4256 Lt ir dar vienas kompiuteris už 5898 Lt (šitas, matyt, prastesnis). Japonijoje nauji kompiuteriai valstybinėse įstaigose buvo pakeisti naujais tik prieš keletą metų, pirmą kartą po karo, bet japonai kažkaip išgyveno.
2009 metais ligonių kasos išleido apie 13 mln. Lt ilgalaikiam turtui įsigyti, tai dažniausiai buvo programinė įranga ir kompiuterinė technika. Norint modernesnio valdymo tai dar suprantama, bet paaiškinkite man, kam reikalingas suoliukas už pusantro tūkstančio arba reklaminis klipukas už du tūkstančius Vilniaus TLK? Gal sustokite gerume dabinti savo patalpas fotografijos kūriniais už pusantro tūkstančio ir virtuvės baldais, nes, man regis, kad jus – teritorines ligonių kasas, reikia kaip perteklinių funkcijų atlikėjas uždaryti. Privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų išlaidos sudaro apie 55 mln. kasmet, darbo užmokesčiui iš šios sumos skiriama vos 17 mln., o lygiai tiek pat pirkiniams.
Dar keistesnis reiškinys – pats PSDF paskirstymas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, skatinamąsias paslaugas ir gerus darbo rezultatus. 2005 m. gruodžio 5 d. LR sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V- 943 įtvirtinti mokėjimo už pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas būdai. Pirmasis – bazinis mokėjimas už įrašytų į sąrašą aptarnaujamų gyventojų skaičių, antrasis – papildomas mokėjimas už suteiktas skatinamąsias PAASP paslaugas, trečiasis – papildomas mokestis už prevencinių programų priemonių vykdymą. Pagal nerašytą taisyklę šeimos gydytojai arba gydymo įstaigos didžiausią sumą iš PSDF gauna už “prirašytas galvas” – 85% visos sumos, už tai, kad ligonis atėjo ir už faktiškai atliktas paslaugas gydymo įstaiga gauna 15% sumos, tai laikoma tarsi papildomu mokėjimu.
Seimas šiuo metu svarsto, koks bus šalies kitų metų biudžetas, kiek galėsime išleisti, kiek surinksime, kiek teks skolintis. Atrodo, kad turėtų biudžetas būti vienas, nes valstybė Lietuva – viena, tačiau į žodį “biudžetas” sutelpa dar du biudžetai - PSDF ir Socialinio draudimo fondo. Valstybės valstybėje, suvalgančios didžiausią dalį viso šalies biudžeto ir ne visada gebančios gyventi racionaliai ir taupiai.


Donalda Meiželytė

2010 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis

Karalystės naujienos

Karalystės naujienos


Šiandien mūsų karalystėje didelė šventė. Visi miestelėnai ir kaimo gyventojai, metę darbus, plaukia į didžiąją miesto turgaus aikštę. Visi grūdasi, stumdosi, kiekvienas nori iš kuo arčiau matyti egzekuciją. Pasidabinę mantijomis ir mandatais rūmų didikai renkasi ložėje. Kiekvienas su nekantrumu laukia, kada galės patenkinti savo gyvūlišką instinktą – kraujo troškimą. O kur dar smalsumas ir piktdžiuga bei savojo ego paglostymas. Ir štai, prasideda - sudūduoja fanfaros, minia nuščiūva, karalienė prisislenka fotelį arčiau televizoriaus ( nes vyksta tiesioginė transliacija nuo ešafoto). Koks skirtumas, kad šiandien niekas nedirbs. Karalystė, matyt, labai turtinga, tiek šventinių dienų kalendoriuje rastum gal tik Mumbu Tumbu genties kalendoriuje, tad dar viena kava ir aptarinėjimais paremta nedarbinga diena liaudžiai – tikras smagumas. Svarbiausia – duokite kraujo.
Rūmų didikai supranta, kad jau turi mesti miniai kaulą, nes ir taip keleto saviškių neatidavė teisti, o trečiam tik lazdų išrašė, nes per greitai lakstė ir gąsdino vietinius gyventojus ir gyvulius. Tauta nesupras, jei nebus rasti kalti dėl visų blogybių. Trauktis nėra kur.
Suskamba gongas ir ant ešafoto įrengtoje tribūnoje pasirodo kandeliabrais ir regalijomis pasidabinęs rūmų vyriausiasis teisėjas Povilas teisingasis. Išraito savo atsineštą ritinėlį su nuosprendžiu ir su pasimėgavimu net pasičepsėdamas skaito apie dviejų netikėlių nuodėmes. Verdiktas – atimti mandatus viešai be teisės sugrįžti į rūmus. Minia net suūžia iš pasitenkinimo. Juk kaip smagu, kai kam nors nepasiseka, nes kodėl man vienam turi nesisekti? Sėdžiu per dienas ant sofutės su laikraščiu rankoje, valstybė moka man tiek mažai už tą gulėjimą, kad net kompensuojamų vaistų pragulų pasigydymui neįperku, pfiu tokią valdžią, nieko neduoda.
„Valdžia turi apsivalyti!“, - girdisi krikščioniškų vertybių saugotojos (skiriamieji ženklai – trišakis ir ragai) treptelėjimas aukštakulniais. „Tegul juos karia, mes gražiau prieš minią atrodysim“, - šnabždasi du socialinės teisybės puoselėtojai prie kavos aparato. Pasigirsta daina: „Ramštadrylia oilia, ramštadrylia dra la la (dainos tekstas neišverčiamas)“ ir minia įsisiūbuoja. Karalienė pasimuisto fotelyje, lyg dar būtų indulgenciją kokią suorganizavusi, nes tie senieji didikai jai nepatinka, puola čia tuos jauniklius patys iki ausų fekaluoti. Bet kelio atgal nėra, karalienė bevelytų visus tuos didikus išvaikyti ir viena karaliauti, tik kas skiedras rinks po nelaimių ar ekonominių sunkumų? Kas bus molinės reitingų lentelės apačioje? Ne... Lai karia.
Nuoširdžiai besilaikantys tikėjimo tiesų muistosi, prisimena, kad tokių pačių darbelių senieji kasdien prikurpdavo, o dabar teisuoliškais veidais postringauja apie moralę ir konstitucinę dvasią. Bet negi pulsi į atlapus rėkdamas – sustokite, jūs nežinot, ką darot!? Labiau išsimokslinę net stėrsta, kiek jie pamena, tokios egzekucijos Europa nematė, tik Amerikoje buvo viena už prekybą karalystės ginklais ir briliantais. O čia vienas ne į tą kėdę atsisėdęs pakėlė dvi rankas, kitas tuo metu nusitrenkė biesai žino kur ir po to dar memlena, kad negavo arklių kinkinio. Pakarti – ne ktaip! ,
Tai va, mieli karalystės gyventojai, taip mes ir gyvename. Supriešinti, pikti, nepatenkinti ir pagiežingi. Ne visi, tikrai ne visi. Bet, kaip žinia, protingi, tolerantiški, suprantantys ir neskubantys teisti dėl niekų, patyli ir pasilaiko savo nuomonę sau, o bepročiai rėkia garsiai. Kol jūs čia žiūrite šitą prastai režisuotą „performansą“, galbūt be jūsų žinios ir valios pareiškimo pradedamas statyti milžiniškas objektas, prieš kurį Valdovų rūmai bus kaip šuns būda. Viskas – dūmų užsklanda, už kurios oligopolijos dėlioja savo dėliones, nes jų rankose pinigai, politikai ir žiniasklaida. Galiu lažintis, kad iš kiekvieno galima sulipdyti jei ne nusikaltėlį, tai nusidėjėlį – 100 procentų. Geros dienos ir smagaus žiūrėjimo, kaip teisieji už procedūrinius pažeidimus nusidėjėlius teis. Kaip sakė didysis Osia: „Posėdis prasideda, ponai prisiekusieji.“


Donalda Meiželytė

2010 m. rugsėjo 21 d., antradienis

Kas gali paneigti, kad Lietuvoje nėra socialinio teisingumo?

Kas gali paneigti, kad Lietuvoje nėra socialinio teisingumo?


Per porą dešimtmečių politikos veikėjai taip geidė įsiteikti žmonėms, o tiksliau savo menamiems rinkėjams, kad vieni per kitus siūlė ir įvedinėjo vis naujas, vis didenes ir vis įmantresnes socialines išmokas, pašalpų, šalpų rūšis. Taip priėjo liepto galą su tuo savo noru būti geri visiems. Kas yra tas socialinis teisingumas? Paanalizuokime, kaip viskas vyksta mūsuose.
Skambinu Veronikai iš Šakių ir valandą laiko klausau, kaip kokia tai jos kaimynė daržus ravi, nors jai slauga priskirta, o “slaugytoja” atsidavusiai daržininkei verda kukulius. “Kas čia per nesąmonė?” – jau net spigteli ponia Veronika. Kita garbaus amžiaus moteris nesupranta, kodėl kaimynė, kurios vyras pasimirė, iki grabo lentos kas mėnesį gaus našlės pašalpą, o ji, visą gyvenimą viena išlaikius namų ūkį, užauginus sūnų, sąžiningai mokėjusi mokesčius, bet nesituokusi ir nieko nepraradusi, tokių manų iš dangaus nesulaukia.
Visi gimstame ir mirštame lygūs. Tačiau vieni leidžia sau visą gyvenimą tinginiauti, kiti lenkia nugaras ištisus dešimtmečius, moka didžiausius mokesčius nuo savo keliais etatais uždirbtų algų ir vis tiek visi lieka lygūs, nes minimali senatvės pensija yra tik vos mažesnė už to lenkusio nugarą. Motyvacijos mokėti mokesčius nerasta. Daugeliui darbštuolių kyla klausimas, kodėl aš turiu mokėti už tą tinginį?
Kai televizija parodo ašarojančią trisdešimtmetę, besilaukiančią ketvirto vaikelio, koks sunkus gyvenimas - sugyventinis be darbo, ji su vaikais mažais. Neišgyvena, o aplink namą šabakštynai, namo viduje – kiaulidė, abu su sugyventiniu sveiki drūti ir verkia. Yra bažnyčia, bendruomenė, maisto bankas, yra žemė aplink namą, bet verkia. Bet kuris garbaus amžiaus žmogus, praėjęs tremtis, nepriteklius, pokarį tik kraipo galvą, kaip taip gali būti. Politikai plovė smegenis tautai, kaip jie viską už juos padarys, tai ir turime tiek ištiestų rankų – duok.
Kažin, ar pajuto socialinį teisingumą pensininkai priėmus Socialinių išmokų mažinimo įstatymą. Premjeras rūgščiai porino – laikysimės proporcingumo principo. Matematikai man neleis sumeluoti, proporcingumo sąvoka visada buvo aiškinama taip: Proporcingumas - dviejų dydžių sąryšis; vieno dydžio reikšmei keletą kartų padidėjus, kito dydžio reikšmė tiek pat kartų padidėja arba sumažėja. Tačiau šią formulę valdantieji pakeitė iš esmės. Pagal senąją proporcingumo sąvoką – kiekvienam mažinamos išmokos vienodu procentu. Tėvynės sąjungos – Krikščionių demokratų išrastas proporcingumo principas kitoks: jei pensija didesnė, atimsim dvigubai, jei dar didesnė – trigubai ir t.t. O jei dar drįsti dirbti būdamas pensijoje, tai per puse pjausim.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis aiškiai sako, kad “Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.” Išeitų, kad tėvai turi auginti vaikus, vaikai karšinti tėvus, bet pas mus viskas daug įdomiau – valstybė augina vaikus, valstybė karšina tėvus.
Lietuva supriešinta, už tai ačiū ir vienam Seimo nariui, kuris daugiau laiko būna Seime nei Vyriausybėje. Beveik visas Ministrų kabinetas yra ir vykdomoji valdžia, ir vykdomąją valdžią kontroliuojanti (LR Seimas) valdžia. Patys save kontroliuoja. Valdantieji tęsia ydingą socialinę politiką, vietoj to, kad keistų ją iš esmės. Kad socialinė parama vestų ne į tinginystę, o padėtų iš tiesų stokojantiems bei nežemintų sąžiningų žmonių darbo.

Donalda Meiželytė
Krikščionių partijos frakcija

2010 m. liepos 30 d., penktadienis

Interviu Tauragės kurjeriui

Į Seimą patekote pagal Arūno Valinsko įkurtos Tautos prisikėlimo partijos sąrašą. Po partijos skilimo priklauote Krikščionių partijai. Prisiminkite, kokie buvo partijos, su kuria patekote į Seimą rinkimų pažadai, gal skilus partijai pasikeitė kai kurios nuostatos? Kaip sekasi vykdyti rinkimų pažadus?

Geras klausimas! Pirmiausia, tai Tautos prisikėlimo partiją įkūrė ne vienas Arūnas Valinskas. Jis buvo ir yra šio pilietinio judėjimo lyderis. O pačią partiją kūrė daugybė žmonių – geresnių ar blogesnių, vienokiais ar kitokiais darbais prisidėjusių. Antra, Tautos parisikėlimo partija neskilo. Ji kaip buvo, taip ir liko, tiesiog Seime Tautos prisikėlimo partijos frakcijoje nepasidalino berniukai žaislais ir tiek. Pasakymas “išbandymas valdžia ir pinigais” yra šimtu procentų teisingas, nes ambicijų, įtakos troškimo dažnai būna daugiau negu proto ar racionalios, į teigiamus rezultatus vedančios įžvalgos. Labai džiaugiuosi, kad rinkiminės kampanijos į Seimą metu nieko nežadėjome, na, gal tik Arūnas nevykusiai pajuokavo, jog su mumis bus linksmiau, bet blogiau – tikrai ne. Blogiau mums atėjus tikrai nepasidarė, nes ar taip ar taip mus senbuviai maudo kaip vaikus, o va dėl linksmumo, tai jau niekam, manau, nebelinksma. Tautos prisikėlimo partijos programa buvo dešimt Dievo įsakymų, tiesiog bendražmogiškos tiesos, kurių laikydamiesi žmonės gali gyventi taikoje ir santarvėje. Patys, jei domitės, esate bent peržvelgę kitų partijų programas. Na, nei vienoje neteko skaityti, kad jų siekis - nemokėti senatvės pensijų ir neužtikrinti orios senatvės, kad jų tikslas vesti šalį į krizinę duobę, parduoti Lietuvą, nelaikyti prioritetinėmis sritimis nei švietimo, nei kultūros, o verslius piliečius – pagrindinius šalies išlaikytojus – paleisti ubagais. Viena, kas yra deklaruojama, kita, kas yra veikiama. Juk visos politinės jėgos iki šiol kaukė apie daug dalykų per rinkimus vienaip, o po to Seime balsavo kardinaliai priešingai. Be to, tos teorinės programos ne visada pasiteisina praktikoje ir dažnai konservatyvizmo idealų vedinos partijos vykdo socialdemokratinę politiką. Rinkimų pažadų nedalinau, bet be jokių viešųjų ryšių tikslų su Kruikščionių partijos kolegomis lankomės Pilnų namų bendruomenėje prie Merkinės pas kunigą Valerijų Rudzinską, talkiname, renkam ekologines vaistažoles, tvarkom aplinką, nes savaitgaliais juk ten tūkstančiai žmonių suvažiuoja. Viena diena, praleista toje geroje auroje, atperka savaitę pseudo debatų plenarinių posėdžių salėje, kai kalbama tik dėl kalbėjimo, o jau seniai susitarta, kaip kas balsuos. Och… Sakiau, be jokių viešųjų ryšių tikslų ir vies tiek pagyrų puodas prakalbo. Atsiprašau.

Nors į Seimą patekote pagal partijos sąrašą, skirtingai negu kiti tokiu būdu išrinkti Seimo nariai, ne Vilniuje, o Tauragėje, mieste, kuriame ilgai gyvenote, įsteigėte savo biurą. Ką tai jums duoda?

Va, čia ir visas fokusas. Prieš Seimo rinkimus važinėjau su bendražygiais po visą Lietuvą, bet ne į Tauragę. Žinot, savam mieste pranašu nebūsi, o juo labiau ir nemaniau esanti verta garbės būti nors ir laikinai bet tautos atstove. Kaip ten bebūtų, tik keliais šimtais balsų nepatekau į antrąjį turą. Dabar net gailiuosi, nes konservatorių vykdoma politika man nepriimtina. Nieko neturiu prieš tauragiškių atstovą Stasį Šedbarą, puikus teisininkas. Esu giliai įsitikinusi, kad pirmiausia tautos atstovas turi būti paprastas, užjaučiantis, išklausantis žmogus. Visų sričių specialistu niekas negali būti, tam ir yra toks reiškinys kaip specializacijos. Aš jaučiu atsakomybę prieš kraštiečius, man toks gausaus jų palaikymas yra labai svarbus. Nejau jūs manot, kad po tiek už mane atiduotų balsų Tauragėje aš galėjau darbuotis vien sostinėje? Tikrai ne. Kol turiu bent šiek tiek galios įtakoti žinybų darbą, tol būsiu tauragiškių atstove. Na, mano “biurą” gal ir per prabangu taip vadinti, nes tai tik trijų kvadratinių metrų kabinetukas. Bet už tai nuoma tik pora šimtų litų. Už tai pasispaudus galiu padengti transporto išlaidas moksleivių ekskursijoms į Vilnių, Seimo rūmus arba pedagogams vieną kitą kanceliarinę prekę švenčių proga įteikti.

Kaip dažnai lankotės Tauragėje? Su kokiomis problemomis į jus kreipiasi rajono gyventojai?

Iš karto pasakau, per pilnatį gyventojų nepriimu. Dėl viso pikto, nes geriau aptarti susikaupusias problemas be jokių magnetinių laukų ar mėnulio traukos įsikišimų. Tačiau gyventojus priimu periodiškai. Priklauso ir nuo sezono, pavyzdžiui, vasarą ar Kalėdiniu periodu interesantų tikrai mažai, bet šiaip iš anksto užsirašo priėmimams visai nemažai gyventojų. Galiu pasidžiaugti, kad žmonės ateina ir dėl įsisenėjusių problemų, ir su labai racionaliais, rimtais pasiūlymais. Pavyzdžiui, tik aktyvios grožio salono savininkės iniciatyva nebereikės pirkti higienos leidimų-pasų kiekvienai kirpyklos meistrei, jei visas salonas jau yra gavęs higienos pasą- leidimą veiklai. Iki šiol vienam kvadratiniam metrui (savininkas ir dvi pamainomis dirbančios kirpėjos) tekdavo pirkti tris higienos leidimus-pasus.

Sėklintoju dirbantis Klaipėdos veterinarijos technikumą baigęs gyventojas pasiteiravo, kodėl jis negali užsiimti veterinaro praktika, net vitaminų gyvuliams negali duoti ar vaistų suleisti. Ir štai, jau rengiamas kursas vettechnikams, kuriuos baigę jie galės suteikti gyvuliams pirmą medicininę pagalbą, o ūkininkams nereikės kviesti papildomai veterinaro dėl smulkmenų. Viena garbaus amžiaus pora atėjo pasiguosti, kad jiems neatkuriamos santaupos, nes jie pražiopsojo terminą, atnešė ir laišką Prezidentei. Tai net į banką su jais važiavome, o iš prezidentūros gavome atsakymą, su viltimi, kad problema bus išspręsta. Na, apie tai, kaip tenka talkinti prie senojo Tauragės televizijos bokšto gyvenantiems ir nuolatinį diskomfortą jaučiantiems (dėl kondicionierių ūžesio) gyventojams tai dar ir patys, tikriausiai, ne kartą parašysite.

Kaip sekasi bendradarbiauti su rajono valdžia?

Puikiai. Žinoma, savivaldybių chartija nesuteikia man galių eiti ir aiškinti, kaip savivalda turi tvarkytis, bet problemas, kurios aktualios gyventojams aš tiesiog privalau susakyti. Ar tai būtų klausimas dėl kurios nors seniūnijos pradinės mokyklos neuždarymo, ar dar dėl ko nors. Su rajono vadovais susitinkame per miesto šventes ar bendruomenių šventėse, mielai pabendraujam, pasidaliname idėjomis, mintimis. Man svarbiausia, kad nebūtų Tauragėje karo, kad visi gyventų draugiškai ir mokėtų dalintis, nesidalindami įtakos zonomis ir nežiūrėdami tik partinės ar verslo priklausomybės reikalų.

Ką, žiūrėdamas iš Vilniaus, Tauragėje matote gero, ką blogo?

Oj, tai kad man net nereikia iš Vilniaus žiūrėti, man užtenka ir į Tauragę atvažiavus pasidairyti. Kas gero? Kad centre vis dar veikia amžinasis turgelis, kuris man labai patalkino, kai reikėjo pradžiuginti dukterėčias ir dukrą atostogaujančias pas senelius Tauragėje (juokiasi). Jos liko sužavėtos, nes užvirėme su pirkėjais ir pardavėjais tokią diskusiją, geresnę nei bet kokia debatų laida per televiziją. Gerai, kad galų gale bus renovuoti šilumotekiai mieste, nes didžiausias kiekis šilumos prarandamas šilumos trasose. Renovacija namų – gerai, bet tai tik trečdalis šilumos praradimų per sienas žiemą. Kokia graži Bažnyčių gatvė, kokia evangelikų bažnyčia išgražėjusi, ir skveras prie Martyno Mažvydo gimnazijos bei liuteronų bažnyčios puošiasi. Kai sutvarkys dar centrinę aikštę – bus geriau nei bet koks didmiestis. Kas blogo? Tai mūsų „Univermagas“, na, visai iškrenta iš bendro konteksto. O pamenu, tokia buvo miela prekyvietė. Blogai, kad su tom vėjo jėgainėm prie aeroklubo dar teisiasi nesutarimai, kad Pagramantyje niekaip betonuoto kalnelio neišlieja ir greičio ribojimo „inkilo“ nepastato, ten tokia avaringa vieta. Guminis kalniukas tikrai gyventojus nervavo, nes barškėjo ir dundėjo kaip pašėlęs. Nurovė, tai nurovė vietiniai, bet reikia saugoti vaikus ir į bažnyčią atvažiavusius, tai svarbiau. Apie kai kurias gatves ir jų būklę nekalbėsiu, nes ši tema – neišsemiama. Jau seniai sakiau susisiekimo ministrui, kad Viešųjų pirkimų įstatyme reikia įrašyti nuostatą, joj jei tiesti kelią - garantija jam turi būti mažiausiai dešimčiai metų, tai tada nebus poreikio dangos storį pamažinti. Daug problemų susijusios su bendra šalies padėtimi, sumažėjus mokinių ir baigiantis Švietimo reformai labai neramu, kad stipriai sumažės švietimo ir kultūros židinėlių seniūnijose. Daug kas sako, kad Tauragė – Pagėgių sesė, kad kontrabanda klesti, bet kam tada Valstybės saugumo departamento padalinys greta stovi su tiek darbuotojų? Žinot, visos tos problemos išsprendžiamos tik būnant pilietiškiems skundikams. Juk jei kažkas nemoka mokesčių, už jį tenka mokėti tam, kuris sąžiningai moka, ir mokėti dvigubai. Jei kažkas perka kontrabandinę prekę – mes visi prarandame įplaukas viešajam sektoriui. Paskui stebimės, kodėl šitokia situacija? Kodėl tuos mokesčius taip sukėlė?

Esate žurnalistė, pramogų pasaulio atstovė, tapote politike. Ką naudingo pavyko nuveikti Seime?

Žurnalsitu šiais laikais gali būti bet kuris plunksną valdantis žmogus, pramogų atstovų taip pat visokių pasitaiko, o ir politikoje visokio plauko piliečių susirenka. Aš esu tiesiog patriotė, paprasčiausia Lietuvos pilietė, kaip ir tūkstančiai kitų. Darbas Seime – tikra rutina, ypač šioje kadencijoje, nes įstatymų projektų ir pataisų pateikiama tokia galybė, kad tik spėk skaityti ir susidaryti savo nuomonę. Esu opozicijoje, tad valdantieji į mūsų siūlymus tik numoja ranka. Dėl dyzelino akcizo sumažinimo pavyko sutarti su ministru pirmininku, bet gerbiamasis tai traktavo kaip lažybas. Po pateikimo Seimas pritarė Krikščionių partijos frakcijos siūlymui, kad pridėtinės vertės mokestis knygoms, spaudai, kultūros, meno, sporto renginiams būtų 9 proc. Bet pavasario sesijoje taip iki svarstymų ir neprieita. Tai tiesog baimė, kad Seimas tuomet svarstytų ir pasiūlymus mažinti PVM maisto produktams. Frakcijos vardu rašiau pasiūlymus „Nacionalinio susitarimo dėl palankios aplinkos šeimai kūrimo“. Esu Audito komiteto narė ir kiekvieną savaitę analizuoju Valstybės kontrolės pateikiamas įvairių įstaigų finansinių ir veiklos auditų ataskaitas. Su frakcijos kolegomis iniciavome įstatymo projektą, kuriuo pensijos būtų atstatytos nuo šių metų gruodžio 31 d. Temų labai daug, aš jums galėčiau nuolat siūsti savo darbų ataskaitas, tik labai nesinorisi savęs išskirti, nes darbas Seime dažniau būna kolektyvinis, frakcijos ar komiteto kontekste.

Dabartinis Seimas sulaukia daug kritikos. Kaip reikėtų to išvengti?

Pirmiausia, tai labai būna skaudu, kai žiniasklaida skelbia „Seimas priėmė, Seimas tą, Seimas aną“, nors sprendimai priimti valdančiosios koalicijos balsais. Kritika Seimui yra pagrįsta, nes nėra tokios šalies, kurioje Seimo nariai, kurie yra vykdomąją valdžią kontroliuojanti institucija, kontroliuoja patys save. Na, tiesiog ministrai su Ministru pirmininku priešakyje patys kontroliuoja savo darbą, nes pastoviai sėdi Seimo posėdžiuose. Mistika kažkokia. Dar pastebėjau, kad Seimas niekada nebuvo geras, visada visos skiedros į jo pusę lekia. Dainavau dažnutes prieš septynis metus, puikiai prisimenu. Pabandykite į Prezidentūrą ar Vyriausybę atreiti šiaip sau pafilmuoti, interaktyvių šou pakurti, niekada nepavyktų, o į Seimą eina, kas tik netingi kurti reportažų iš oro. Sutinku, kad kol Seimo nariai visi iki vieno nesielgs padoriai ir atitinkančiai jų statusą, tol pagarbos nesulauks. Seimas dažnai tampa ir politinių rietynių bei savojo narcicizmo demonstravimo arena susireikšminusiems. Na, ir dar, kai dešimtis milijonų ministerijos skiria viešiesiems ryšiams, o po to pasirodo straipsniai apie vieną ar kitą nepatogų, netinkantį Seimo narį, nekraipykite pečiais. Bet kurį žmogų galima išdėti į šuns dienas ir sužlugdyti morališkai. Pvz. Aš galiu Jūsų, skaitytojau, paklausti, kiek kartų per dieną jūs mušate savo žmoną. Jūs neatsakysite, aš komentuosiu: „Kaip ir reikėjo tikėtis, pašnekovas nenorėjo komentuoti šių iš labai patikimų šaltinių gautų žinių“. Jei pajuokausite, kad mušate du kartus per dieną, pakomentuosiu tą patį. Ir nors jūs gyvenime nebūsite savo sutuoktinės nei pirštu palietęs, skaitytojai kraipys galvas: „Ale matai, koks gyvatė, žmoną muša“. O pabaigai dar vienas žurnalistinis triukas norint apjuodinti ir išvengti atsakomybės. Svarbiausia riebiomis raidėmis parašyti teiginį, pvz. „Seimo narys lėbavo su tuo ir tuo, ten ir ten, paėmė tiek ir tiek už tai ir tai“, o po šio sakinio padėti mažą mažą mažutėlaitį klaustuką. Klaustuko niekas nepastebės, o dideliu šriftu patėkštas bjaurus tekstas išliks sąmonėje. Kol žiniasklaida turės gyventi iš partijų, o pastarosios iš verslo malonės, kol spaudai mokesčiai bus tokie, kad jie kitaip negalės net kvėpuoti, tol mes turėsime skandalingą žiniasklaidą, o to pasekoje ir nuolatos reikia, nereikia kritikuojamą Seimą. Siūlau pradėti kritikuoti argumentuotai ir ne visus, o tik nusipelniusius to. Geros vasaros, Taurage!

2010 m. birželio 19 d., šeštadienis

Ką aš siūlau "Nacionaliniam susitarimui Šeimai"

Krikščionių partijos pasiūlymai Susitarimo Dėl palankios aplinkos šeimai kūrimo

Siūlome nevadinti šio susitarimo Nacionaliniu. Tai galėtų būti Socialinis dialogas – susitarimas dėl palankios aplinkos šeimai kūrimo. Taip pat siūlome pabrėžti, kad šeima galima vadinti bet kurį Lietuvos namų ūkį, neišskiriant ir nediskriminuojant bevaikių šeimų, vienišų tėvų, auginančių vaikus ar vienišų asmenų.
Siūlome įtraukti į Priemonių planą šias programas:

Galimybė planuoti šeimos pagausėjimą nepasiturinčioms šeimoms
Valstybė turi sudaryti sąlygas nepasiturinčioms šeimoms planuoti šeimos pagausėjimą, todėl siūlome pradėti socialinę programą, kurios esmė, kad nepasiturinčios, socialiai remtinos šeimos ar asmenys galėtų pasinaudoti kompensuojamomis ilgalaikio apsisaugojimo nuo nepageidaujamo nėštumo priemonėmis. Prašome susitarimo dėl palankios aplinkos šeimai priemonių plane numatyti lėšas, skirtas kompensuojamoms kontraceptinėms priemonėms. Įtraukus į valstybės kompensuojamų medicininių priemonių sąrašą kontraceptines ilgalaikes mechanines spirales ar kitas apsisaugojimo priemones, sudarytume galimybes nepasiturinčioms šeimoms planuoti šeimos pagausėjimą. Yra posakis: “Skurdas gimdo skurdą”. Atsidurti žemiau skurdo ribos didžiausia rizika tenka kelis vaikus auginančioms šeimoms. Sunkiai besiverčiančios šeimos neturi pinigų kontracepcijai ir gali tik natūraliais būdais planuoti šeimą. Analizuojant statistikos duomenis apie socialinės rizikos šeimų padėtį paaiškėjo, kad, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2000 m. pabaigoje buvo 18,1 tūkst. socialinės rizikos šeimų ir jose gyveno 40,3 tūkst. vaikų, 2005 m. pabaigoje – atitinkamai 16,4 ir 36,5 tūkst. Statistika rodo, kad skursta apie 16,7 procentų vaikus auginančių šeimų, o skurstančiųjų grupei galima priskirti daugiau nei trečdalį visų daugiavaikių šeimų - 36,6 proc. Solialinės rizikos šeimoms pasinaudoti šia programa turėtų pasiūlyti socialiniai darbuotojai. Kitu atveju – asmuo, norintis pasinaudoti šia programa turėtų kreiptis į vietos poliklinikos ginekologijos kabinetą.

Jaunų šeimų aprūpinimas būstu
Suprasdami jaunų šeimų aprūpinimo gyvenamuoju plotu svarbą, siūlome į Susitarimo Šeimai priemonių planą įtraukti naują - “Jaunų šeimų aprūpinimo būstu” - programą. Nesant galimybei jaunoms šeimoms nuomotis būstą iš savivaldybių, jos renkasi du apsirūpinimo gyvenamuoju plotu variantus – nuomojasi būstus privačioje nuomos rinkoje, kurioje nuomos kainos per praėjusius metus buvo neadekvačiai išaugusios dėl išaugusių nekilnojamojo turto kainų arba ėmė paskolas būstui įsigyti bankuose taip pasmerkdamos save mokėjimui dideles palūkanas visą gyvenimą. Prasidėjus ekonominei krizei nemažai šeimų prarado galimybę mokėti paskolas. Pasaulio praktika rodo, kad daugelyje Europos valstybių tik apie 40 procentų gyventojų gyvena savo nuosavuose būstuose, o apie 60 procentų nuomoja gyvenamąjį plotą iš savivaldybių ar privačių nuomotojų. Po nepriklausomybės atkūrimo spartus anksčiau valstybei priklausančio būsto privatizavimas Lietuvoje lėmė tai, kad 98% būsto nuosavybės teisė priklauso gyventojams ir tai yra aukščiausias rodiklis ne tik ES, bet ir tarp kitų Rytų Europos valstybių.
Statistikos departamentas praneša, kad 2007 m. gruodžio 31 d. duomenimis išsinuomoti socialinį būstą pageidavo 20 305 asmenys ir šeimos - 24 procentais daugiau negu 2006 m. Į socialinį būstą pretendavo 6747 (33%) jaunos šeimos (2006 m. – 5845), 1659 našlaičiai ir be tėvų globos likę asmenys (2007 m. gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos 922 asmenims (šeimoms) (2006 m. – 890). Daugiausia savivaldybės gyvenamųjų patalpų išsinuomojo jaunos šeimos (30%), šeimos iš bendrojo (29%) ir neįgaliųjų asmenų (šeimų) (25%) sąrašo.
Valstybė taip pat teikia subsidijas būsto kredito daliai padengti asmenims, kurie pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą turi teisę gauti valstybės remiamą būsto kreditą. Tačiau eilė “lengvatinei” paskolai gauti yra iš ties ilga ir nepatenkina visų norinčiųjų prašymų. Todėl tokios paramos valstybė galėtų atsisakyti, skirdama tuos kelis milijonus per metus naujų butų daugiabučiuose namuose išpirkimui ir išnuomojimui.
Kol šeimos neturės galimybės nuomotis būsto iš savivaldybių ar valstybės, tol didės emigracija.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų plėtra

Įvesti ikimokyklinio ugdymo krepšelį, susijusį su ikimokyklinio amžiaus vaiku nuo vienerių metų ir taip skatinti privačių vaikų lopšelių darželių steigimąsi. Savivalda nesugeba užtikrinti vietų lopšeliuose darželiuose reikiamo vietų skaičiaus, todėl tėvai priversti auginti vaikus namie iki dvejų metų, po to nelegaliai samdyti aukles ar leisti vaikus į nelegalius vaikų darželius.


Palankios aplinkos gyvenimui užtikrinimas

Peržiūrėti ir sugriežtinti higienos normas triukšmą, spinduliuotę ir nemalonius kvapus skleidžiantiems objektams – Vėjo jėgainėms, Mobiliojo ryšio stotelėms, Kiaulidėms ir kt. Žmonės, gyvendami visai šalia tokių objektų, jaučia nuolatinį psichologinį diskomfortą, nors dažniausiai nacionalinės laboratorijos atlikti tyrimai (pvz. Tauragės senasis televizijos bokštas, prie kurio pritvirtintos mobiliųjų operatorių stotelės su aušinimo kompresoriais, kondicionieriais) rodo, kad spinduliuotė neviršija numatytų normų, o kondicionavimo sistemų keliamas triukšmas negali būti išskirtas iš bendro gatvės triukšmo fono.


Darbo grupės įvaikinimo klausimams spręsti sukūrimas

Atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei 5000 mažųjų Lietuvos piliečių gyvena Vaikų globos namuose, siūlome įkurti darbo grupę Seime įvaikinimo klausimams spręsti.

2010 m. gegužės 25 d., antradienis

Apie "laisvą spaudą" Lietuvoje

Lietuvoje spauda formaliai laisva, tačiau kartais prabylama apie tai, kad ji paperkama ir priklausoma nuo vienos iš konflikto pusių. Ar pritariate tam? Ar esate atsidūrus situacijoje, kai žiniasklaida tendencinga?

Tai va, čia ir bėda, kad mūsuose mass media tik formaliai laisva, net ir taip negalima sakyti. Lietuvoje nėra laisvos spaudos, nes ji visa yra privati, na, išskyrus kai kuriuos informacinio pobūdžio spaudinius. Pavyzdžiui, Tauragėje gyvuoja trys laikraščiai, kurie priklauso trims skirtingoms partijoms. Vienos didžiausių Lietuvos televizijų patalpose kabo sąrašas įmonių ir asmenų pavardžių. Apie juos šiukštu negalima nieko blogo rodyti per televiziją. Jei pasipriešinsi ir būsi principingas – lauk iš darbo. Kas maitina leidinį, radijo stotį ar televizijos kanalą – tas ir muziką užsako. “Muzika” šiuo atveju vadinčiau netinkančius, nepatinkančius, trukdančius, stojančius skersai verslo ar politinių interesų kelio asmenis. Geras auditorius pasakys, kad jei nori surasti pažeidimų įmonės buhalterinėje apyskaitoje, tai, labai norėdamas, vis tiek ką nors atrasi. Lygiai taip pat ir žurnalistai. Jiems redaktoriai nurodo pavardę ir pluša plunksnos broliai net keliese išsijuosę, kol randa kokią nors nesąmonę apie minėtąjį asmenį. Bet ką, kad vaikystėje sirgo raudoniuke, kad lankėsi pas urologą, kad poilsiavo Turkijoje, kad gėrė kavą su įtartinu žmogumi, kad keistai dairosi į kitos lyties personas, bet ką.
Žiniasklaida tarnauja vienoms ar kitoms verslo grupėms ir su tomis grupėmis susijusiomis politinėmis jėgomis. Ministerijos vien per metus viešiesiems ryšiams (t.y. visuomenės informavimui) išleidžia berods virš keturiasdešimt milijonų litų. Už tai tam tikrai politinei jėgai atskaitinga ministerija moka leidiniui už visuomenės informavimą, sveikinimus, užuojautas, o kaip padėką iš leidinio gauna kompromituojančius straipsnius apie konkurentus. Taip ir išeina, esi valdžioje – laikai virveles, formuoji visuomenės nuomonę, gali sukelti skandalus tam, kad nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių valstybės valdyme vykstančių reikalų, nusiplauti arba neleisti iškelti viešumon savo nuodėmių. Čia pasitvirtina taisyklė, kurią politikai puikiai išmano: “Skandalą gesink skandalu”. Taip mes ir turime situaciją, kad pas mus kaip Orvelo “Ūkyje” vienos kiaulės lygesnės už kitas, vienos nuprausiamos ir iškvėpinamos bei gi pudra apibarstomos prieš visuomenę, kitos apipilamos purvais, apliejamos degutu ir dar išvoliojamos plunksnose.
Išeities kol kas nėr. Dabartiniams valdantiesiems pakėlus mokesčius už autorinį darbą (žurnalistai, fotografai, maketuotojai, vertėjai, stilistai) bei pakėlus PVM tarifą spaudai prošvaisčių skaityti nepriklausomą spaudą, kuriai nereikėtų tarnauti pinigų valdytojams, iš viso nebesimato. Be to, mūsuose net negali suprasti, kur yra Spauda, o kur “geltonoji spauda”. Žmonės patikliai skaito ir tiki viskuo.
Tendencingi gali būti visi, niekas nuo to neapsaugotas, gali mėgti žmogų arba organiškai jausti jam antipatiją. Žurnalistai turėtu atsiriboti nuo asmeniškumų ir nušviesti šalies įvykius, o ne komentuoti juos pro savo matymo prizmę, reikšti savo subjektyvią nuomonę kaip tiesą. Pati studijavau žurnalistiką ir puikiai žinau, kaip galima sudirbti žmogų į šuns dienas tik klausimo pateikimu. “Kiek kartų per dieną mušate savo žmoną?” – klausia žurnalistas. Variantai trys. Jei nustebęs ir išsižioję numyksi, kad ne, tai bus paantrinama: “Kaip ir reikėjo tikėtis, pašnekovas neigia šitą informaciją, kurią mes gavome iš labai patikimų šaltinių”. Jei nekalbėsi, tai bus traktuojama kaip baimė kalbėti nemalonia tema ir bėgimas nuo žiniasklaidos. Žiūrovai ar skaitytojai bet kokiu atveju pagalvos: “Och tu, pfiu, gyvatė, matei? Žmoną muša!!!”. Ar būna dūmų be ugnies? Būna.

Kas Jus džiugina ir kas neramina Lietuvos žiniasklaidoje? Jei turite galimybę skaityti ir užsienio spaudą, žiūrėti užsienyje rengiamas žinių laidas, gal galėtumėte įvertinti lietuviškos žiniasklaidos specifiką?

Lietuvos žiniasklaida jau penktus metus serga skandalizavimo liga. Bet kokia, nors ir pati nereikšmingiausia naujiena turi būti skandalizuota, jei ne informacijos turiniu, tai bent jau akį rėžiančia antrašte. Pavyzdžiui, galima iš oro sukurpti informaciją ir ažiotažą vien straipsnio pavadinimu. Svarbiausia stambiu šriftu parašyti tiesos neatitinkantį teiginį ir teiginio pabaigoje parašyti mažą mažutėlaitį klaustuką: “TAS TEN ANĄ PADARĖ GIRTAS, O JĮ IŠNEŠĖ TEN TIE?”
Jei laikraščių leidėjai dar gali realiai žinoti savo periodinių spaudinių pardavimo kiekį, tiražus (beje, dažnai tiražą gerokai padidina, bet tik ant to paties spaudinio puslapių), tai televizijos kanalai iš viso neturi žalio supratimo apie jų laidų žiūrimumą. Pasaulinė rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų grupė TNS Gallup - pagrindiniai interneto, TV, spaudos, radijo auditorijos tyrimų bei informacijos ir reklamos monitoringo paslaugų tiekėjai, ne visada atlieka savo darbą nuosekliai ir skaidriai. Juk teko skaityti straipsnių apie tai, kad jų įtaisyti įrenginiai, skirti TV programų žiūrimumui tirti, įrengti viename kaime trijuose namų ūkiuose, kad žmonės už gaunamas dovanas laiko namie tą tyrimams skirtą įrangą su specialiais pultais, grįžę namo įjungia bet ką ir eina žiūrėti slapto televizoriuko. O juk nuo gaunamų rezultatų – reitingų skirstomas reklaminių pinigų, skiriamų TV kanalams pyragas. Susidaro įspūdis, kad labiausiai lietuvaičiai žiūri lėkštybes, kvailybes, interaktyvius šou, kuriančius siužetus iš nieko. Tai sąlygoja dar didesnį tokių laidų kūrimo poreikį.

Kaip, Jūsų nuomone, atgauta spaudos laisvė prisideda prie visuomenės tobulėjimo, o gal atvirkščiai?

Lietuviška spauda buvo Lietuvoje uždrausta, po to cenzūruojama, bet niekada nebuvo užgniaužtas laisvas žodis. Jis sklido slapta, saugantis saugumo. Lietuviai jau turi tokią savybę, kuo juos labiau spaudi, tuo jie jaučia didesnį azartą priešintis ir priešgyniauti. Mes gyvename senosios Europos teritorijoje, esame europiečiai iš prigimties, tik kad gyventi mums teko okupuotiems ir su primesta svetimų tautų valia. Tad galima teigti, kad prie tautos tobulėjimo labiausiai prisidėjo priespauda ir laisvos spaudos nebuvimas. Niekas, manau, nesiginčys, kad geriausias visuomenės smegenų plovimas vyksta per dabartinę “laisvąją” žiniasklaidą. Masinio informavimo priemonės dažnai tampa pilietinės nesantaikos kurstytojomis, visuomenės supriešinimo ir grėsmės nacionaliniam saugumui kėlėjos. Tad spręskite patys.


Pastaruoju metu dažnai girdime, kad objektyvios žiniasklaidos nėra ir negali būti. Iš kur tokia nuomonė? Kaip ją vertinate?

Pasaulyje nėra nieko objektyvaus, nes ši sąvoka yra labia subjektyvi. Tai tik abstrakcija kaip ir sąvokos - taika, laimė, teisingumas, nes kiekvienas individas supranta laimę skirtingai, kiekvienas turi savo teisingumo supratimą, kiekvienas gali esant taikai šalyje kariauti pats su savimi, su aplinkiniais ar artimaisiais. Mes kiekvienas esame veikiamas aplinkos, mūsų mąstysena ir pasaulio suvokimas formuojasi nuo vaikystės veikiamas šeimos ir įvairiausių aplinkybių, tad nei vienas mes nesame objektyvus. Juk jei kalba eis apie artimą ar pažįstamą žmogų, mūsų pozicija bus nukreipta prieš jo oponentą, užimant savo pažįstamojo pozicijas. Jei kokia partija ar verslo grupė yra dosni leidiniui, tai jokiam redaktoriui nekils ranka užsukti tą aukso gyslą.

Ištrauka iš interviu Beatričės Jurevičiūtės diplominiam darbui

2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

Konservatoriai susirgo Nacionalinių susitarimų pasirašinėjimo karštine

Konservatoriams taip patiko žodis “nacionalinis” pasirašant kažkokį keistos prasmės “Nacionalinį susitarimą” tarp vos kelių socialinių partnerių, kad nusprendė užsiimti beletristika ir akių dūmimu dar kartelį. Šį kartą jie inicijuoja dar vieną skambiai pavadintą Nacionalinį susitarimą Dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Matyt, nori sudaryti įspūdį, kad jiems labai rūpi visuomenės ląstelė - šeima, nors visi tautiečiai jau seniai pridusę nuo mokestinių smaugvirvių.
Pagrindinis šio projekto iniciatorius – dėdė Jonas Rimantas Dagys, dar visai neseniai išvadinęs vienišus tėvus plastikinėm alaus pakuotėm (gatvės žargonu) jau nekalbant apie jo kategorišką nuomonę apie mokesčių kėlimą ir pensijų mažinimą.
Ar jums neskamba paradoksaliai iš valdančiųjų lūpų sakinys: “Nacionalinio susitarimo projekte siūlomi (...) tikslai: šeimos gerovės ir materialaus saugumo užtikrinimas, paslaugų šeimai plėtra, teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą formavimas ir kt.” Tai gi, vėliavą jums į rankas, krikščioniškieji demokratai – tėvynės sąjungiečiai! Akivaizdu, kad po pusantrų metų jūsų valdymo šeimų gerovė ir materialaus saugumo jausmas pakilo iki debesų, tūkstančiai šeimų liko be darbų, išvažiavo svetur palikę artimuosius, tai kaip čia suprasti tokį troškimą pasirašyti tokį eilinę dūmų užsklandą atitinkantį susitarimą?
Pats nacionalinio susitarimo Dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo projekto tekstas skamba labai gražiai ir viltį teikiančiai. Jame kalbama, kad bus siekiama sudaryti geresnes sąlygas šeimoms, ypač auginančioms vaikus, nuomotis arba įsigyti pirmąjį būstą. Geresnes? O kokios dabar tos sąlygos? Stovėti eilėje dešimt metų socialiniam būstui gauti. Jau geriau vietoj nenusisekusios daugiabučių renovavimo programos parengiamųjų darbų valstybė būtų pradėjusi Šeimų aprūpinimo būstu programą. Daugelyje Europos šalių vos keliasdešimt procentų gyventojų turi nuosavą būstą. Didžioji dalis piliečių būstą nuomojasi iš valstybės ar privačiai. Dėl tokios sistemos nebuvimo daugybė jaunų šeimų įklimpo į bankų siurbėlyną visam gyvenimui ir krizės akivaizdoje atsidūrė ant išlikimo ribos. Vietoj visokių rezidencijų valstybė galėjo pastatyti jau dešimtis daugiabučių ir nuomoti juos jaunoms šeimoms.
Labai įdomus projekte nurodytas siekis “diegti priešabortinio konsultavimo sistemą bei šviesti visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą”. Gal geriau būtų sudaryti sąlygas kontracepcijos prieinamumui? Įtraukime į kompensuojamų medicininių preparatų sąrašą ilgalaikes apsisaugojimo nuo nepageidaujamo nėštumo priemones ir bus mažiau vaikų Vaikų globos namuose, jau nekalbant apie abrazijas ar abortus. Kaip gali nepasiturinti šeima planuoti šeimą, jei apsisaugojimo priemonės kainuoja kosminius pinigus, o sutuoktiniai galvoja tik kaip išmaitinti vaikus. Taip netyčia jie sulaukia dar ir dar vieno vaiko bei tampa remtinais, gyvena įtampoje, nesantaikoje, vienas kitam priekaištaudami, galų gale nuo tos įtampos gali prasidėti smurtavimas šeimoje, neapykanta. Kas valstybei naudingiau, padėti socialiai remtiniems žmonėms planuoti šeimą ar vėliau turėti išlaikytinių armiją?
Kontraversiškai Nacionalinio susitarimo dėl šeimų projekte skamba tikslas “taikyti socialines, ekonomines priemones, sudarančias prielaidas šeimoms įgyvendinti troškimą turėti vaikų”. Šio punkto net nereikėtų įtraukti, jei paprasčiausiai iš Sveikatos ministro stalčiaus būtų ištrauktas Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas ir priimtas Seime.
Niekas nežino, kas trukdo valdantiesiems “plėtoti šeimoms skirtų socialinių, edukacinės ir psichologinės pagalbos paslaugų tinklą ir gerinti jo prieinamumą”. Čia turima omenyje ikimokyklinio ugdymo ir popamokinio užimtumo, bendruomenės centrų tinklo plėtimą. Kaip žinia, nemažai mamų daug trumpiau būtų vaiko priežiūros atostogose, jei būtų sudarytos sąlygos leisti atžalas į lopšelius-darželius. Jų tragiškai trūksta ir tai tik per “atsidėkojimus ir paramą darželiui” vedėja maloniai įrašo vaiką į darželio grupę. Padėtų paprasčiausia tvarka. Gimus vaikui tėvai raštu arba internetu kreipiasi į savivaldybę su prašymu sudaryti galimybę leisti vaiką į lopšelį - darželį. Savivaldybė turi užtikrinti, kad visi tie prašymai būtų patenkinti. Taip pat turėtų būti paprastesnė privačių darželių atidarymo tvarka ir higienos reikalavimai juos atidarant ne kaip operacinei. Tikiu, kad šis susitarimas bus pasirašytas, bet taip ir liks tik popieriuje. Kol šalies ekonomika leisgyvė, apie kokią palankią aplinką šeimai mes galime kalbėti.






Balandžio 28 d. LR Seimo Konstitucijos salėje vyko politinių partijų ir visuomeninių organizacijų atstovų formumas: Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Dalyvavo gausus būrys nevyriausybinių organizacijų, asociacijų, draugijų atstovų ir keletas Seimo narių. Sveikinimo žodį tarė LR Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, pranešimus skaitė Sociologijos mokslų daktarė Ramunė Jurkuvienė, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas dagys, visuomeninių organizacijų atstovai, pasisakė kunigas Ričardas Doveika ir kt.
Mediatorius - Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys.
Po šio forumo man kilo nemažai minčių.

2010 m. balandžio 21 d., trečiadienis

Vyriausybės ataskaita (griausmingi plojimai!)

Perskaičiusi 2009 metų Vyriausybės ataskaitą patyriau deja vu su tarybiniais laikais. Naktimis nemiegodavau, kai pačiai reikėdavo parašyti klasės pionierių būrio darbo planą, nes visas tas planas būdavo fikcija, oras. O čia juk visa Ministro Pirmininko tarnyba darbavosi, jie patys ataskaitoje dar vadinami “ekspertų-analitikų centru, turinčiu veiksmingai padėti atlikti Ministro Pirmininko ir Vyriausybės funkcijas”.
Ir taip dėmesio, cituoju: “Patikėkime savimi, savo valstybe ir drauge kurkime savo sėkmės istoriją!”. Moja skepetaite emigruojantiems tautiečiams Vyriausybė, mažu dar kuris apsigalvos ir grįš. “Laimėję “karo keliuose” mūšį įrodėme, kad nėra tikslų, kurių negalėtume pasiekti sutelktomis pastangomis”, - puikuojasi savimi. Jums neprimena TSKP n-tojo suvažiavimo stenogramos? Trūksta Vyriausybės ataskaitoje tik įrašų skliausteliuose “plojimai”, “griausmingi plojimai”, o geriausia “plojimai peraugantys į ovacijas”.
“Stabilizavome viešuosius finansus. (...) Šį uždavinį pavyko įgyvendinti tik todėl, kad nuo pat pradžių sutarėme laikytis dviejų ypač svarbių nuostatų – solidarumo ir tarimosi.” Kiek pamenu, Vyriausybė Ministro pirmininko asmenyje pati su savimi ir pasitardavo, ir padiskutuodavo, ir nuspręsdavo. Nuo tokio “tarimosi” net koalicijos partneriai dažnai žagsėdavo, o vienas iš viso liko pakirptais sparnais. Tariantis su savimi buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas - taip vadinamas “atviro Vyriausybės ir socialinių partnerių (tik klausimas, kokių?) dialogo dokumentas”. Vienos pasirašiusios organizacijos prezidento paklausiau, o ką Kubilius jiems už tai? “Pelno mokestį sumažino”, - atsako. Naivuoliai, pelno mokestį sumažinti nuo 20 iki 15 proc. Ministras Pirmininkas pažadėjo dar prieš metus vienai linksmai frakcijai prispaudus ir penlo mokestį sumažinti buvo nuspręsta dar pusmetis iki visų socialinių dialogų. Ir kaip galima vadinti “dialogo dokumentą” Nacionaliniu susitarimu, kai dialoge dalyvauja tik lojalūs socialiniai partneriai ir nei viena opozicinė partija?
“Dėl mokesčių reformos per 2009 metus į nacionalinį biudžetą papildomai gauta apie 1,5 mlrd. litų pajamų”, - pučiasi Vyriausybė, bet ar paskaičiavo valdantieji, kiek biudžetas nesurinko?
“Sumažinome administracinių procedūrų, reikalingų verslui pradėti, skaičių, terminus ir išlaidas”. Taip, kai verslumą sugniuždai, tada jau tenka krapštyti galvą, kaip jį atgaivinti. Čia iš tos serijos, kai pirma uždaužau, o tada, nutaisęs rūpestingą veido išraišką, mėginu suteikti pirmąją pagalbą.
Šimtas puslapių panegirikos. Nesiginčysiu, Vyriausybės ataskaitoje parašyta ir nemažai tiesos, cituoju: “Išaugo oficialiai neapskaityta ekonomika. 2009 metais, palyginti su 2008 metais, nusikalstamų veikų ekonomikai ir verslo tvarkai užregistruota 60,9 procento daugiau, iš jų kontrabandos atvejų – 27,8 procento daugiau”. Gryniausia tiesa surašyta, kad bedarbių padaugėjo tris kartus, iki 121 tūkstančio padaugėjo socialinės pašalpos gavėjų, socialiai pažeidžiamų gyventojų gausėjimas didina grėsmę socialiniam stabilumui ir t.t. Gaila, kad tiesa sudėta daugiausia į ataskaitos priedus, kuriuose visos mūsų bėdos ir sudėtos.
Siūlau paskaityti šitą beletristika kvepiantį ir vietomis juoką pro ašaras keliantį veikalą po to, kai Seimas jam nepritars.

2010 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Šiukšlės ir jų problemos

Šiukšlės ir jų problemos (rinkliavos, rūšiavimas, deginimas)
Donalda Meiželytė
Mama man dar vaikystėje sakydavo: „Kultūringas žmogus yra tas, kuris nemeta šiukšlės ant žemės ne tik tada, kai visi mato, bet ir tada, kai niekas nemato.“ Prisimenu laikus, kai savaitgaliais važiuodavome į Sovetską bandelių ir net žadą atimdavo pamačius pakeles iš karto pervažiavus per tiltą į Rusijos teritoriją, o grįžus į Lietuvą apimdavo saldaus pasididžiavimo jausmas – pakelės nušienautos, švaru. Mokyklos aplinką tvarkydavome patys, tad puikiai suprasdavome, kad kiekvieną numestą saldainių „Kis kis“ popierėlį patiems teks ir surinkti. Pavasariais daugiabučių gyventojai draugiškai išeidavo iškuopti savojo kiemo, tikra draugiška bendruomenė. Tiesa, tuo metu parduotuvės buvo tuščios, tad ir šiukšlinti nelabai buvo iš ko – net „Buratinas“ stikliniuose buteliuose burbuliavo, o savaitgaliais vaikai sunėrę ant dviračių rankenų maišelius su pieno ir kefyro buteliais bei grietinės stiklainiukais traukdavo į parduotuvę priduoti taros (dienpinigiams).
Ūžt, atūžė laisvė. Atūžė kartu su laisva prekyba, komercija ir begaliniu vartojimu, gaminimu kuo daugiau, kuo spalvingiau. Kiemus ir mokyklų teritorijas tvarko samdomi darbuotojai. Kraipome galvas, kas gi tas padangas pamiškėje numetė, juk padangas priima autoservisai už trijų litų mokestį, kam į pamiškę? Stebimės, kodėl paežerėse buitinės atliekos metamos, juk konteineriai stovi prie namų?
Tik dabar savivaldybės atsipeikėjo, kad vos ne 40 procentų gyventojų iš viso nemoka už atliekų išvežimą. Nemažai savivaldybių tarybų nusprendė, kad gyventojai už mišrių atliekų išvežimą mokės priklausomai nuo gyvenamojo buto ploto. Tai papiktino daug piliečių. Juk iš tiesų – ne kvadratiniai metrai šiukšlina. Bet kaip sugaudyti vengiančius mokėti ir pilančius savo atliekas bet kur? Svarbiausia, kad savivaldybės savo nutarimuose numatytų galimybę sudaryti atskiras sutartis dėl šiukšlių išvežimo, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje dėl Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimo pripažino, kad gyventojams turi būti sudaryta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamųjų atliekų kiekį. Gyventojai gali kurti bendrijas, sudaryti sutartis su atliekų vežėjais, o mokestį namo gyventojams dalyti savo nuožiūra: pagal plotą, gyventojų skaičių ar kitu pasirinktu būdu.
Taigi vartojame net ir sunkmečiu daug ir paliekame po savęs nemažiau. O juk Lietuvoje nėra sukurtos jokios atliekų rūšiavimo ir antrinio perdirbimo infrastruktūros ar strategijos, o ir kam, kai yra suplanuotas sklypas Regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai Vilniuje ( Jočionių g.), strategiškai patogus vienai linksmai grupei iš „R“ raidės. Na ir kas, kad 8000 Lazdynų gyventojų pasirašė reikalavimą nestatyti miesto pašonėje tokios gamyklos, kad ataskaitoje dėl šios gamyklos poveikio aplinkai (PAV) net vėjo kryptis buvo pakeista, kad gamykla technologiškai pasenusi, kad yra šūsnys tyrimų, jog 30 km spinduliu aplink tokias gamyklas labai padaugėja gyventojų sergamumas lėtinėmis nervų ligomis ir vėžiu?
„DEGINKIM! VISAS PASAULIS DEGINA!“ – šaukia suinteresuotieji ir kaip pavyzdį nuolat rodo Vienos centre stovinčią gražiomis spalvomis nuterliotą Atliekų deginimo gamyklą, nors Viena – labiausiai užterštas miestas Europoje, o vietos politikai šnabždasi, kad jie tik gyventojams nieko nesako apie šios dar 1971 metais pastatytos gamyklos kenksmingumą aplinkai. O štai Vilniaus savivaldybėje sparčiai dėliojami kažkokių tetučių parašiukai tokios gamyklos Vilniuje statybai. Europos Sąjungos fondai sumokės už jos pastatymą, įdomioji grupė „R“ ją eksploatuos (už tai mokės gyventojai) ir kažin ar galvos apie filtrus kiekvienam deginimo procese išsiskiriančiam cheminiam junginiui, kuris pasklis virš miesto. Patikėkite, žiaugčiosime ir sirgsime visi. Po deginimo liekančioms pavojingoms atliekoms - pelenams, suodžiams - laidoti ruošiamas Šiaulių poligonas. Smagu? Yra daug modernesnių ir saugesnių atliekų utilizavimo technologijų, tik štai, nusprendė prieš gerą dešimtmetį būrelis „R“ būtent tokią statyti, nors pasaulis tokias tik uždarinėja ir baigta. Čia ir išryškės, kaip krikščioniškai demokratiškai atsižvelgiama į viešąjį interesą.
Gera žinia, kad Vilniuje įrengiama vis daugiau „namelių“, kuriuose superkamos „peta“ pakuotės, stiklas, tara. Ir tai ne valstybės nuopelnas, nors, pagal Europos Sąjungos reglamentuotus prioritetus, valstybės lėšos atliekų tvarkymo srityje pirmiausia skiriamos atliekų prevencijai, pirminiam (kiemuose) bei antriniam (specialiose įmonėse) rūšiavimui, antriniam perdirbimui ir naudojimui. Perdirbamų atliekų supirkimo „nameliai“ – privati iniciatyva. Buvo labai įdomu į tokį namelį užsukti. Kol bendravau su supirkėja, pagrindiniai „namelio“ klientai – asmenys be nuolatinės gyvenamosios vietos – drausmingai laukė su didžiuliais maišais, pilnais plastikinių butelių ir blaivut blaivutėliai, vadinasi dirbo, bent šiek tiek socializavosi. O kur valstybė su visais savo europiniais atliekų rūšiavimo prioritetais?
Jei ekologiškas jogurtas būtų pilamas į perdirbamus indelius, o ne į tokius, kurie keliauja tiesiai į sąvartyną, jei plastikinė tara būtų bent simboliškai apmokestinta, o jos supirkimui parduotuvėse būtų įrengti supirkimo automatai, gal galvoti apie atliekų deginimą reikėtų tik po gero dešimtmečio, gal priartėtume prie visuomenės, galvojančios apie vaikų ateitį, o ne gyvenančios šiandien, čia, dabar, tik sau.
Atėjus pavasariui, atgimimo ir apsivalymo metui, linkiu pradėti nuo savęs ir savo kiemo bei nepamiršti, kad vyksta puiki akcija „Darom“ (registruokitės www.mesdarom.lt). Geros talkos!

2010 m. kovo 30 d., antradienis

Individuali poeto įmonė ,,Paskutinis posmas” (apie autorinius)

Nuo pat pradžios buvau įsitikinusi, kad ,,įsodrinti” autorius - kvailystė. Tai pasitvirtino. Jei iki tol valstybė už autorinius darbus surinkdavo Gyventojų pajamų mokestį, tai sujaukus autorinius mokesčius, autorinės sutartys beveik iš viso dingo, ir dėl to niekas nelaimėjo.

Tik priėmus įstatymą, įtraukusį autorius į Sodros sistemą, buvo suburta tarpžinybinė darbo grupė prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos naujai priimtam įstatymui taisyti. Net tris mėnesius žinybininkai svarstė, ką gi dabar daryti su tais kūrybiniais darbuotojais ir kokią mokestinę sistemą jiems taikyti. Sprendimo variantai buvo trys - apmokestinti autorius pagal pilną programą (rus. ,,pa polnoj programe”), skaičiuoti mokesčius nuo pusės gauto honoraro arba grąžinti senąją tvarką, kai mokamas tik gyventojų pajamų mokestis.

Labai keista, bet didžiausias didžiausių mokesčių šalininkas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, neva kitu atveju žurnalistai ir kūrėjai negaus pensijų, jei nemokės Sodrai, jei nemokės nuo viso uždirbto atlygio.

Nesuprantu tokių pamąstymų, nes dirbdama pagal autorines sutartis 4 metus mokėjau Sodrai pagal savanorišką draudimo sutartį. O savanoriškai mokėti Socialinio draudimo įmokas galima nuo minimalios algos, nuo didesnės, - nuo kokios tik nori. Stažas “eina”, esi socialiai apdraustas. Žinoma, kai atėjau į Sodrą ir pasakiau, kad noriu savavališkai-savanoriškai apsidrausti, į mane pažvelgė kaip į ne šio pasaulio gyventoją, pradėjo klausinėti ,,o kam jūs norite apsidrausti, ar pensijai, ar dar kam?”, praktiškai tapau įtariamąja. Kai atsakiau - ,,tiesiog noriu, kad dabar pensininkai gautų pensijas ir mažiau Vaikų globos namuose vaikų būtų”, tai net žagtelėjo.

Grįžkime prie mokesčių autoriams. Neapsikentusi Vyriausybės delsimo, vieną popietę sukviečiau kūrėjų asociacijų atstovus, keletą atlikėjų, kompozitorių, keletą teisininkų - tokią tarsi nelegalią darbo grupę, bet už tai ne tarpžinybinę, o paprasčiausią ir be tuščių “bla bla”. Žinoma, Gerb. tekstų autoriaus Gintaro Zdebskio niekas neįtikins, kad meno kūriniai turi būti “apsodrinti”. Pasak kolegos, menininkas pats pasirenka tokį gyvenimo būdą ir čia jo asmeninis reikalas, jei jis senatvę pasitiks prie konteinerių. Tad tik po ilgų diskusijų nusprendėme - optimaliausias variantas, kad autoriai mokėtų mokesčius nuo pusės honoraro. Ministrė Ingrida Šimonytė mielai sutiko dalyvauti viename mūsų posėdžių ir patikino, kad iš tiesų, tai - aukso vidurys. Juk bet koks kūrybinis darbas reikalauja ir sąnaudų - ar tai būtų juvelyrika, ar tapyba, ar maketavimas, ar koncertavimas ir t.t. Juk negali nurodyti autorinėje sutartyje patirtų išlaidų, kaip pvz. papuošalai, pėdkelnės, dvi bemiegės naktys fantazuojant, du šokėjų sijonėliai, programinė įranga ar scenarijaus rašymas nešiojamu kompiuteriu, kuris kartais genda. Iš tiesų, optimalus variantas - mokesčiai nuo pusės honoraro. Visi kalbinti autoriai sutiko, kad sunkmečiu tikrai reikia prisidėti prie Sodros gelbėjimo, bet dauguma kraipė pečiais, kad jau grįžo ,,seni geri grynųjų pinigų” laikai ir prie autorinių sutarčių vargų ar kas grįš.

„Didieji politikai” moka viską taip surėdyti, kad vis tiek liksi kvailio vietoje. Į įstatymo pataisą buvo prijaukta frazių „turi darbo santykius arba darbo santykius atitinkančius santykius” ir t.t. Paaiškėjo, kad priėmus įstatymo pataisas mokėti mokesčius nuo pusės autorinio atlyginimo turi teisę tik tie autoriai, kurie su niekuo nesusiję darbo santykiais, kitaip tariant, yra bedarbiai arba laisvieji menininkai. Tokių rinkoje labai mažai. Taigi dabar, jei autorius dirba kažkur pagal darbo sutartį, o laisvalaikiu užsiima autoriniais darbais, jis moka žvėriškus, protu nesuvokiamus mokesčius. Autoriui ,,į rankas” gaunant 1000 Lt reikia sumokėti 706,58 Lt mokesčių - GPM 197,37 Lt; Sodrai mokama nuo viso autorinio atlyginimo 9 proc. (išskaičiuojami iš autorinio atlyginimo) - 118,42 Lt ir 29,7 proc. sumoka darbdavys - 390,79 Lt. Viso mokesčių 706,58 Lt.

Pabendravus su kolegomis Seime susidaro toks įspūdis, kad dabartinis Socialinių reikalų ir darbo ministras Donatas Jankauskas (net gaila kartais žmogaus) tarp dviejų ugnių - iš vienos pusės bombarduoja buvęs ministras Jonas Rimantas Dagys, kuris neslepia savo nuomonės, kad autorinės sutartys turi iš viso išnykti, kad jei nepatinka dideli mokesčiai, tai lai kūrėjai užsiima individualia veikla, steigia individualias įmones ir tada jų sąnaudos darbui nebus apmokestinamos. Iš kitos pusės ministrą D.Jankauską spaudžia tokie teisinguoliai, kaip minėtas LŽS pirmininkas, kuris savo asmeninę nuomonę pateikia kaip visų šalies žurnalistų.

Bet kokiu atveju šiuo metu LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete yra sudaryta dar viena darbo grupė autorinių atlyginimų apmokestinimo tvarkai peržiūrėti. Gal šį kartą pavyks valdantiesiems pataisyti jau taisytą įstatymą. Turiu omenyje ne tik tai, kad bus suvienodinti mokesčiai visiems autoriams, nediskriminuojant dirbančių autorių, bet ir tai, kad bus sutvarkyta Sodros sistema. Juk visi sutiksite, kad jei aš nutapiau ir pardaviau paveikslą pernai, o pervedė į sąskaitą autorinį atlyginimą kaip tyčia šiemet ir tą mėnesį, kai aš išėjęs mėnesiui vaiko priežiūros atostogų, jokių išmokų negausiu ir dar primokėti turėsiu valstybei (ne vieną tokį atvejį yra aprašiusi Lietuvos spauda). Beje, Sodroje pagal autorines sutartis dirbantiems tiesiai šviesiai pataria: “Prašykite, kad jums pervestų honorarą iki išeinant tėvystės atostogų, o jei susirgote, tai kuo skubiau skambinkite užsakovui, kad sumokėtų už atliktus autorinius darbus po ligos, nes kitaip - špyga.”

O gal tikrai paklausyti dėdės Rimo ir kurti po individualios veiklos sparnu? Hm… Dar įsivaizduoju, kad šaltkalviu dirbantis žmogus, laisvalaikiu kuriantis iš metalo meno dirbinius, steigia individualią įmonę ,,Metalinis” ar užsiima individualia veikla. O kaip suprasti ar bent bandyti įsivaizduoti ,,individualią poeto veiklą”, kaip registruoti individualią atlikėjo, kompozitoriaus ar muzikos aranžuotojo Vardenio Pavardenio įmonę? Kur tada dingsta autorystės, intelektualinės nuosavybės sąvoka? Mokesčius mokėti reikia, nes jei nemoku aš, tai aš vagiu iš savo sesers, brolio ir kaimyno, juk jiems tada tenka mokėti dvigubai - ir už mane, ir už save. Bet kol mokestinė sistema visiškai neatitiks konstitucinės lygiateisiškumo nuostatos, tai tauta iš principo vengs mokesčių. Jei paprasčiausius autorinius atlyginimus galima apmokestinti net trim būdais (jei niekur nedirbi, jei sudarai autorinę su savo darbdaviu, jei sudarai autorinę sutartį su kitu darbdaviu), tai nereikia stebėtis, kad rašytojai ir dailininkai tuoj dirbs pagal vyžų pynėjo verslo liudijimus.

P.S. O dabar jums pateikiu paskaičiavimus, kaip šiuo metu atrodo autorių apmokestinimas.

Yra 3 kategorijos autorių:

Pirmoji. Tie, kurie turi su įmone darbo sutartį ir iš jos dar gauna autorinį atlyginimą. Taikomi mokesčiai GPM 15 proc., Sodra 8 proc.+17 proc.=25 proc.

Antroji. Autoriai kurie yra bedarbiai, t.y. visai nedirba pagal darbo sutartį jokioje įmonėje. Taikomi mokesčiai GPM 15 proc., Sodra 9 proc.+ 29,7 proc.=38,7 proc., bet Sodra mokama tik nuo 1/2 priskaičiuoto autorinio atlyginimo. Tokiems autoriams mokesčių suma yra mažiausia, tačiau tokių autorių praktiškai nėra.

Trečioji. Autoriai, kurie nedirba įmonėje pagal darbo sutartį ir gauna iš mūsų įmonės autorinį atlyginimą, bet pagal darbo sutartį dirba kitoje įmonėje. Jiems tenka pati didžiausia mokesčių našta, nes jiems taikomi tokie pat Sodros mokesčio tarifai kaip ir 2 autorių rūšiai, bet jie moka nuo viso priskaičiuoto autorinio atlyginimo.

Štai pavyzdys, jei autorius ,,į rankas” gauna 1000 Lt.

Pirmos kategorijos autorius sumokės: GPM 194,81 Lt; Sodra 8 proc. (išskaičiuojama iš autorinio atlyginimo) - 103,90 Lt ir Sodra 17 proc. (sumoka darbdavys) - 220,78 Lt. Viso mokesčių 519,49 Lt.

Antrosios kategorijos autorius sumokės: GPM 186,34 Lt; Sodra mokama tik nuo pusės priskaičiuoto autorinio atlyginimo 9 proc. (išskaičiuojami iš autorinio atlyginimo) - 55,90 Lt ir 29,7 proc. sumoka darbdavys - 184,47 Lt. Viso mokesčių 426,71 Lt.

Trečios kategorijos autorius sumokės: GPM 197,37 Lt; Sodra mokama nuo viso autorinio atlyginimo 9 proc. (išskaičiuojami iš autorinio atlyginimo) 118,42 Lt ir 29,7 proc. sumoka darbdavys 390,79 Lt. Viso mokesčių 706,58 Lt.

Akivaizdžiai matosi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto lygiateisiškumo principo pažeidimas, kai už tą patį darbą priskaičiuojami skirtingi mokesčių dydžiai diskriminuojant dirbančius pagal darbo sutartis menininkus .

Pagarbiai,

l.e. tautos atstovės pareigas

Donalda Meiželytė

Geriau eiti miegoti tuščiu skrandžiu, nei pabusti skolingam!

Mano kolega Andrius Mazuronis pateikė man keletą klausimų (savaitraštyje „Privatu” tokia rubrika yra, kur žmonės vieni kitiems klausimų pažeria). Keletą savo atsakymų pateikiu ir Jums.

Žinau, kad esi ilgametė ir ištikima Lazdynų gyventoja. Dabartinė Vilniaus miesto valdžia sparčiais žingsniais, neįsiklausydama į miestiečių nuomonę, nori duoti leidimą šalia šio rajono statyti šiukšlių deginimo gamyklą. Ką manai apie tokius miesto valdžios ketinimus?

Šia tema iš tiesų domėjausi, nes Lazdynuose yra susibūrusi grupė aktyvių pilietiškų žmonių, mums talkina ir mokslininkai, ir specialistai. Pirmiausia, tai Lietuvoje visiškai nėra komunalinių atliekų rūšiavimo, pakuočių supirkimo sistemos. Jei vaisvandenio pakuotė kainuotų 3 litus, o jos turinys 1 litą, tai vargu, ar kam kiltų ranka tą plastikinį butelį mesti į konteinerį. Bet, kam tai rūpi? Juk yra suplanuotas sklypas su visomis elektros ir šilumotakių jungtimis, strategiškai patogus vienai grupei iš „R” raidės, o kad ataskaitoje dėl šios gamyklos poveikio aplinkai net vėjo kryptis buvo pakeista, juk už ataskaitą mokėjo suinteresuotoji grupė, kad gamykla technologiškai pasenusi, kad yra šūsnys tyrimų, jog 30 km spinduliu aplink tokias gamyklas ženkliai padaugėja gyventojų sergamumas lėtinėmis nervų ligomis ir vėžiniais susirgimais, tai nei motais. Kaip pavyzdys nuolat rodoma Vienos centre stovinti gražiom spalvom apipeckiota Šiukšlių deginimo gamykla, nors Viena - labiausiai užterštas miestas Europoje, o vietos politikai šnabždaasi, kad jie tik gyventojams nieko nesako apie šio monstro kenksmingumą aplinkai. Vilniaus savivaldybėje gi sparčiai dėliojami kažkokių tetučių parašiukai tokios gamyklos Vilniuje statybai. O ką? Europos sąjunga sumokės už jos pastatymą, įdomioji grupė „R” ją eksploatuos ir kažin, ar galvos apie filtrus nuo kiekvieno deginimo procese išsiskiriančio cheminio junginio, kuris išeis virš miesto. Jau Lazdynuose veikianti vandenvalos gamykla įrodė, kad filtrai - blefas ant popieriaus. Patikėkite, kentės visas Vilnius, o po to tokias pačias atliekų deginimo gamyklas statys ir kituose miestuose, žiaugčiosime ir sirgsime visi. Be to, po deginimo lieka atliekos prilyginamos branduoliniam kurui, jas utilizuoja, berods, tik Vokietijoje viena įmonė, tačiau tikiu, kad ten jų niekas neveš, o laidos čias pat, kur gruntiniai vandenys teka. Juokinga man klausytis, kai kai kurie Seimo nariai, ankščiau lyg ir patys dirbę linksmojoje grupėje „R”, agituoja už tos gamyklos statybas ir dievagojasi, kad bus deginamos tik išrūšiuotos šiukšlės. Leiskite nusijuokti jums į veidą. Kai šiukšlės bus realiai rūšiuojamos, perdirbamos, tai organinių atliekų tvarkymas tikrai nepareikalaus gamyklos. Yra daug modernesnių ir saugesnių aliekų utilizavimo technologijų, tik va, nusprendė prieš gerą dešimtmetį būrelis „R” būtent tokią statyti, nors JAV, Japonijoje ir Europoje tokias tik uždarinėja, ir baigta. Čia ir išryškės, kaip krikščioniškai demokratiškai atsižvelgiama į viešąjį interesą. Labai džiaugiuosi, kad šiuo klausimu rankų nenuleidžia Seimo narė Danutė Bekintienė, žurnalistas Gintaras Deksnys ir lazdyniečiai. Reikės, kviesiu visus prie to sklypo prieigų pasėdėti ant kelio prieš statybinę techniką. Uždegsime laužus, pasistatysime palapines ir pagyvensime ten, kol praeis noras gudragalvių grupei „R” mus ketinti nuodyti ir tik savo piniginių interesų paisyti. Oj, dabar baisu bus namo vakarais grįžti, vai vai, dabar jau prikurs apie mane nebūtų istorijų jų valdoma žiniasklaida ir turėsiu teisintis, kad aš ne kupranugaris, bet tiek to.

Kadangi ėjai į seimą su tam tikromis mintimis ir tikslais, ar galėtum įvardinti bent porą pagrindinių darbų, kuriuos įvykdžius galėtum pasakyti, kad seime buvai ne veltui???

Nėra darbų pagrindinių ar nepagrindinių. Peržiūrinėjame dabar su specialistais higienos normas, pakeitimai palengvins gyvenimą tik menkai daliai, bet kai kurie smulkūs verslininkai jau galės ramiau kvėpuoti nuo higienos inspektorių interpretacijų, nes, kaip žinia, kiekvienam tikrintojui atrodo vis kitaip, juk reikia savo darbą ir buvimą tarnyboje pateisinti bei kokį pažeidimų aktą surašyti. Va, Vilniaus Valakupių reabilitacijos centre panaikinta programa turintiems mažiau 20 procentų darbingumo. Iki šiol žmonės su negalia (cerebraliniu paralyžiumi) galėjo ten susirinkę bendrauti, užsiimti rankdarbiais, dabar jie iš viso palikti kas sau tarp keturių sienų. Rusijos piliečiai, turintys bendrą verslą su Lietuvos įmonėmis, laukia vizų po kelis mėnesius, o kai pareiškia pretenzijas, tai konsulas išeina povo povyza ir pasako, kad jei dar pašokinėsi iš viso vizos negausi, o juk verslininkas nori į Lietuvą pinigų atvežęs investuoti. Atrodo, smulkmenos, kiek žmonių palies tokie sprendimai kaip pirmumo teisės gauti vizas suteikimas užsienio piliečiams turintiems Lietuvoje verslą? Bet kaip sakė Benjaminas Franklinas: „Grūdas prie grūdo duoda aruodą”. O dar geriau dabar Lietuvai tiktų dar vienas jo pamokomas posakis: „Geriau eiti vakare miegoti tuščiu skrandžiu, nei atsibusti skolingam”. Tik dabartinė valdančioji šį posakį savo sprendimais visai iškreipė - tauta eina miegoti tuščiais skrandžiais ir vis tiek ryte prabunda labai skolinga. Siaubas kažkoks.

Ne paslaptis, kad į politiką atėjai iš kūrybinio darbo šou versle. Sakyk, kaip balsavai seimui priiminėjant sprendimus dėl pagal autorines sutartis dirbančių asmenų apmokestinimo? Ar jautiesi viską padariusi, kad apgintum savo buvusius kolegas?

Man didžiausia gėda, kad buvau valdančiojoje koalicijoje ir kaip naujokė aklai tikėjau galingaisiais koalicijos broliais - Demokratiškaisiais krikščionimis-TS. Maniau, ką gi, tokia galinga politinė jėga, turinti neabejotinai daug patirties ir būrį profesionalių ekonomistų, jau jie tai žino, ką daro, nors nuo pat pradžios buvau įsitikinusi, kad įsodrinti autorius - kvailystė. Tai pasitvirtino. Jei iki tol valstybė už autorinius darbus surinkdavo Gyventojų pajamų mokestį, tai autorius „įsodrinus” autorinės sutartys iš viso dingo ir dėl to niekas nelaimėjo. Organizavau darbo grupę autorinių mokesčių peržiūrėjimui. Pasitelkėme tarpžinybinės dabo grupės prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos trijų mėnesių darbo rezultatus, kurių vienas optimaliausias variantas buvo toks, kad autoriai mokėtų mokesčius nuo pusės honoraro. Tuo metu patikėjau ir Ingridos Šimonytės (tuomet dar ne Finansų ministrės) , kuri mielai sutiko dalyvauti viename mūsų posėdžių, patikinimu, kad iš tiesų, tai - aukso vidurys. Tačiau „didieji politikai” moka viską taip surėdyti, kad vis tiek liksi kvailio vietoje. Į įstatymo pataisą buvo prijaukta frazių „turi darbo santykius arba darbo santykius atitinkančius santykius” ir t.t. Paaiškėjo, kad mokėti mokesčius nuo pusės autorinio atlyginimo turi teisę tik tie autoriai, kurie su niekuo nesusiję darbo santykiais, kitaip tariant, yra bedarbiai arba laisvieji menininkai. Tokių rinkoje labai mažai. Taigi dabar, jei autorius dirba kažkur pagal darbo sutartį, o laisvalaikiu užsiima autoriniais darbais, jis moka žvėriškus, protu nesuvokiamus mokesčius. Autoriui ,,į rankas” gaunant 1000 Lt reikia sumokėti 706,58 Lt mokesčių - GPM 197,37 Lt; Sodrai mokama nuo viso autorinio atlyginimo 9 proc. (išskaičiuojami iš autorinio atlyginimo) 118,42 Lt ir 29,7 proc. sumoka darbdavys 390,79 Lt. Viso mokesčių 706,58 Lt. Socialinių reikalų ir darbo ministrui jau įteikiau įstatymo pataisas, kur autoriniai mokesčiai būtų vienodi nepriklausomai nuo to ar žmogus turi nuolatinį darbą, kas yra labai sveikintina, ar ne. Nenuleisiu rankų, nes tokie mokestiniai viražai yra alogiški.

Ar labai stipriai pasiilgsti gyvenimo šou verslo ritmu? Ar negraužia nostalgija žiūrint į vaizdelius kai dainuoji dažnutes ar šėlsti scenoje?

Žmogus turi keistą įprotį idealizuoti tai, kad buvo gražaus kadaise. Dažniausiai su nostalgija prisimenami laikai, kai buvai jaunas, guvus, trykštantis optimizmu ir energija. Dėl to kai kurie vyresni žmonės idealizuoja Tarybinius laikus, nes tai buvo jų jaunystė - su niekuo nepalyginamas laikas, kai jūra iki kelių ir poreikiai paprasti, kai džiaugiesi menkiausia smulkmena. Nepamiršk, Andriau, kad „Šou verslas” dėl to ir vadinamas verslu, nes tai - verslas. Aš ir dabar galiu padainuoti miestų šventėse, labdaringuose renginiuose ar giminės susibūrime be atlygio. Jei nueičiau pasveikinti kokios nors įmonės į jų šventę ir padainuočiau, tai niekas nepatikėtų (pagal savo sugedimo laipsnį), kad tai dariau dykai, vis tiek įtarinėtų, kad paėmiau arba voką arba kokį “barteriuką”, todėl per metus dainavu tik dviejuose renginiuose - Žagarės vyšnių festivalyje miestelėnams ir Kazlų Rūdoje per jaunimo sporto žaidynes, kurias organizavo visuomeninis judėjimas „Jaunoji Sūdūva”.

Koks tavo gyvenimo poelgis yra pats kvailiausias ir jo niekada nebekartotum?

Tai kad jų tikrai ne vienas. Esu per daug pasitikėjusi keliais žmonėm ir per tą savo patiklumą sumokėjusi, bet, nori nenori, aš tikiu gėriu ir žmoguje iki paskutinio ieškau gėrio prado. Nuteisti lengviausia, sunkiausia įsigilinti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė, kas jį verčia būti piktu ar nelaimingu. O vienas kvailiausių mano poelgių - tai buvęs nuoširdus pasitikėjimas žiniasklaida, kuri progai pasitaikius niam niam pavalgo nervą vieną kitą. O šiaip, manau, kad žmogus sukurtas ne kančiai, o džiaugsmui, ne sielvartui, bet kartais ir pakvailiojimams.

Žinau , kad kalbėti apie kolegas yra nedėkingas užsiėmimas, tačiau, kaip vertini savo buvusių kolegų Lino Karaliaus ar Astos Baukutės elgesį patekus į seimą?

Jie kol kas abu mano kolegos kaip ir tamsta. Apie kitus nemėgstu kalbėti, o juo labiau kitus teisti ar smerkti. Dar nemėgstu sureikšminti mass medios sutirštintų istorijų, hiperbolizuotų atpasakojimų, kaip kažkur, neva, „patikimų šaltinių” teigimu, kažkas, kažką, kažkur. Oras visa tai. Galiu tik pati pafilosofuoti ir paieškoti atsakymų. Na gerai, imkime Liną. Kaip suprantu, jis užsisakė bilietus skrydžiui dar nežinodamas, kad sesija bus pratęsta, na, kaip ir ne pasaulio pabaiga. Bet to dar 2004 metais liepos mėnesio nutarimu Konstitucinis teismas pasakė savo nuomonę, kad turėtų būti reglamentuotas Seimo narių atostogų laikas. Tik va bėda, tuomet Seimo nariai tą vasario mėnesį nebūtų gavę parlamentinei veiklai skirtų 7 tūkstančių vokeliuose neatsiskaitytinai. Juk nuostoliai! O keliavo seimo nariai net ir normalių sesijų metu, istorija to nenutyli, tik kad jų partijų draugai „informavimo leidiniai” to neeskaluodavo ir tiek. Dar keisčiau, kad iš tiesų pasitvirtina nuostata „Skandalą geriausia gesinti skandalu”, vienur gryni pinigai skraido už kažkokias „paslaugas”, kitur galvos mulkina tautą, kaip čia viskas gerėja ir toliau bankams tarnauja, bet ar tai kam rūpi? Juokaujat?

Ar tapus krikščionių partijos nare pradėjai dažniau lankytis bažnyčioje? Ar nesijaučia didelė konkurencija tarp krikščioniškų partijų, jūsų, krikščionių demokratų ir pan.????

Aš niekada nebuvau bažnytinių apeigų lankytoja. Ir dabar per televiziją kai transliuoja mišias, šiurpstu, kaip susėdę valdininkai klauso pamokslų. Jis šiandien paklausė, išėjo ir pensijas nurėžė mintyse galvodamas: „Ai, tiek to, reikia rėžti dabar, paskaudės, po trijų metų jau bus pamiršę ir vėl už mus balsuos”. Jei nuolatinis melas pridengiamas nuolankaus tikėjimo kauke - tai apgavystė. O kartais tokių mišių lankytojų sprendimai gyvenimus suluošina. Pavyzdžiui, nesuprantu, juk dirbantis privačiame versle pensininkas iš dalies kompensuoja savo pensiją mokėdamas mokesčius, jis jaučiasi reikalingas, jam ne ligos galvoje, jis juda, yra visuomeniškas, o jei dar dirbo visą gyvenimą dviem etatais, jei ne į šokius vaikščiojo ar prie butelio sėdėjo, o visą gyvenimą dirbo, tobulinosi, mokėjo mokesčius valstybei ir užsitarnavo didesnę pensiją - tai jis pats kaltas, jis nuvertinamas kaip koks niekšelis, kuriam nė motais buvo dirbti, sąžiningai mokėti mokesčius, kelti šalies gerbūvį, užauginti vaikus pilnaverčiais šalies piliečiais (tokių neliečia).

Man šiek tiek nemalonu, kad, pasirodo, gali būti demokratiški krikščionys, o tiesiog krikščionys susiburti - ne. Nemeluosiu, per dviejų partijų jungimosi suvažiavimą vienintelė balsavau prieš tokį pavadinimą, bet tie, kurie dabar nori nuosavybės teise tik sau pasigrobti šitą žodį „kikščionis”, tie, kurie pyksta ir trepsi, kad „ vai vai, kokie gi jie krikščionys”, pagal visą krikščionybės mokymą turėtų džiaugtis, kad vis daugiau žmonių priima šias tikėjimo tiesas. Tie, kurie turėtų ganyti savo aveles ir ieškoti paklydusiųjų avelių, neturėtų piktžodžiauti. Kartais graži forma turi ne kokį turinį, kartais atvirkščiai. Tai gal pasimėtome visi akmenimis ir pasijusime geresniais nuo to, kad pataikėme artimui savo į galvą? Aš jau seniai supratau, kad būdamas politinėje rinkoje turi būti gudrus kaip žebenkštis. Bet gal jau gana? Nejau negalima normaliai atsovauti žmonių, normaliai valdyti valstybę tiesiog netrukdant šalies piliečiams gyventi ir kurti savo ateitį? Pasakysiu paprasčiau, valdžia, atstok nuo žmonių ir leisk jiems kvėpuoti.

Kadangi dabar gyvename moterų valdymo eroje, sakyk koks yra aukščiausias postas valstybės valdymo piramidėje, kurį norėtum užimti?

Jau ko ko, bet postų man nereikia. Pats žinai, kaip reikia išmanyti akių dūmimo meną būnant ministru ar viceministru. Juk pats žinai, kaip jie moka išsisukti nuo bet kokio aštresnio klausimo. Kaip marionetės už virvelių tampomos, dar gerai, kad ne visi tokie. Pagalvok, jei tavo partijai suaukojo kažkokie mistiniai dėdės milijoną rinkimams, tai ką laimėjęs rinkimus turi daryti? Neleisti jiems statyti vieno ar kito objekto, nors gyentojai ir mokslininkai sako - ne? Politika - juk visiškas biznis, įteisinta verslo struktūra. Ir nors kuolą ant galvos tašyk tokiems, kurie atiduoda alkoholio prekybą į kontrabandininkų rankas užsmaugę legalią alkoholiu prekybą, neperžiūri palūkanų normų, atseit jos priklauso nuo bankų, nors nieks ir nesiaiškino, ar nėra tai karteliniai susitarimai kelių stambiųjų bankų, būsto programos - užribyje, jaunoms šeimoms jokių prošvaisčių iš valstybės nuomotis taip vadinamąjį socialinį būstą, nors visur Europoje valstybė suteikia tokią galimybę visiems piliečiams. Dar pavardinti?

Su kuriuo iš dabartinio seimo narių niekada nedainuotum duetu ir kodėl?

Pirmiausia reikėtų atlikti perklausą ir tada galėčiau nuspręsti, kuris su meška augo. Kadangi dainavimas - dalykas taikus, tai galėčiau su bet kuriuo padainuoti, na, o jei konkretus seimo narys man nelabai patiktų arba būtų prasikaltęs šaliai kokiu nors negeru savo sprendimu, tai dar smagiau būtų, nes galėčiau dainuodama ne ten įstoti, paimprovizuoti ir per dainos pragrojimą pasakyti viską, ką galvoju, būtų linksma.

Pamintijimai

Vyriausybė nori įvesti lygiavą

Pirmiausia aš vyriausybę pagirsiu, bet po to paburbuliuosiu kaip sena žiežula su šluotkočiu mosuojanti kai kaimynų vaikai futbolo kamuolį į jos kiemą vis įspiria..

Kasdien skaitydama ministerijų pranešimus spaudai nagaliu nepasidžiaugti kai kuriais iš tiesų gerais vyriausybės bei ministerijų sprendimais ir darbais kaip antai, bet, ai, ne gi čia pradėsiu linksniuoti tuos gerus darbus, kai Lietuvos masinio informavimo priemonėse niekas apie gerus darbus nekalba, o tik rėkia apie tai, kas blogai pridedant toms blogybėms tokius išsireiškimus kaip „skerdynės”, „tautos naikinimas”, „švaistūnai” ir t.t. ir panašiai. Kuo aš blogesnė, kaip pasakytų frau Frekenbok.

Tad pakalbėsiu apie blogį. Metus padirbėjusi seimelyje supratau, kad kai kurie sprendimai vilkinami dešimtmečiais ir stumiasi į priekį tik gerai patarkavus vykdomosios valdžios pasturgalį. Laisvai mąstančių žmonių kritika ir klausimai, kaip pvz. Ekspertai.eu kolektyvo. lieka užribyje. Išgirdus tokius „negarbingus” žodžius kaip alkoholis, pluoštinės kanapės arba tokius išsireiškimus kaip reprodukcinė sveikata ar nepilnamečių apsauga nuo neigiamo informacijos poveikio, seimas suūžia, nes visi turi ką tomis temomis pasisakyti. Jei tik pasiūlytum leisti prekybą alkoholiu iki 12 nakties (tiek dirba didieji prekybos centrai), o nakties metu leisti prekybą silpnesniais alkoholiniais gėrimais (kaip Norvegijoje), iš karto sukiltų grupė veikėjų, sergstinčių tautiečių sveikatą. Na, gerai jau, gerai, tiek to, tie kas gėrė surogatus, tie juos sėkmingai vartoja ir toliau, tik be banderolių, o iš taškų (ką veikia policija, kuri net naktinių plaštakių taškus kartas nuo karto susemia?). Daugiau nepatogumų romantiškai nusiteikusioms poroms, dirbančioms iki išnaktų, vėlyviems prekybos centrų lakytojams, kurie slampinėdami nepasižiūri į laikrodį ir po to prie kasos turi raudonuoti kaip vaikai pavogę obuolį palikdami vieną iš išsirinktų pirkinių prie kasos. Kadangi ne visų kasų laikrodžiai nustatyti vienodai, tai, pasak tautosakos, vienos kasos klientai bėga prie tos „vėluojančios” net dulkių atsiranda ant steriliosios mažmenininkų dangos.

Lengviausia viską uždrausti, reguliuoti, kontroliuoti, bet kai vyriausybė pasiūlė įsteigti jau berods 148 kontroliuojančą tarnybą - Ombudsmeną, net „daugumai” nusvino rankos ant „ne”.Prancūzai kieti, sako, jūs, žmonės, kvėpuoti tik pradėkite, mes jūsų kelis metus neterorizuosime ir nepersekiosime. Pas mus kitaip. Pvz. Istorija, vieno miestelio vienan baran atvežė dvi bačkutes alaus, bet vieną sumaišė su kitam barui vežta ir ką jūs sau manote? Nei iš niekur, nei iš čia pasirodo dvi tetutės kontroliuojančios bačkutes ir prirašo vos ne licencijos atėmimo aktą, nes ant vienos bačkutės data neatitinka. Jokio žmogiškojo faktoriaus, tik baimės faktorius “pažeidėjo” akyse. Gerai, kad to bariuko savininkas užsispyrę kaip senas jūrininkas ir teisme laimėjo, o kiek numoja ranka ir sumoka baudas, atsiprašinėja ir nusileidžia. Toks vaizdas, kad ne valstybės tarnautojai dirba žmonių gerovei, o atvirkščiai. Na, kada matėte, kad policijos pareigūnai keistų kokiai moteriškei nuleistą padangą ar senolį per gatvę pervestų? Užburtas ratas, pareigūnas gauna algą kaip „Naša Raša” herojus ir nemyli mūsų,o mes tada ir jo nemylime. Nėra abipusės meilės nors tu ką. Kažkada dainavau tokią dažnutę: „Kontrolė kontrolierius kontroliuos”. Tai ko čia visuomenei džiūgauti, jei ją smaugia ant kiekvieno kampo?

Dabar vyriausybė sugalvojo lygiavą - jeigu tu, pensininke, dar dirbi, tai kaip rėšim mes nuo tavo pensijos, kad net žiežirbos birs. Pala pala, nesupratau, o tai juk dirbantis pensininkas moka mokesčius ir tai pačiai Sodrai dalį savo pensijos kompensuoja, kaip sakoma, iš naujo užsidirba. Gerai, tuomet jokių mokesčių dirbantiems pensininkams ir pažiūrėsim, kas bus. Vyriausybė , matyt, pamiršo, kad mūsų socialinė piramidė - ne piramidė, o kažkokia neaiški figūra, gal trapecija, o gal iš vis kaip koks kampuotas smėlio laikrodis. Įprastoje visuomenėje socialinės eglės viršūnėje pats seniausias tos visuomenės pilietis, o eglės apačioje sodrios lajos šakų - vaikų, paauglių, jaunų specialistų, jaunų dirbančiųjų, kurie išlaiko tą eglės viršūnę, šalies senolius. Pas mus viskas atvirkščiai, jaunimas jau seniai išdūmęs kur akys mato, o sėkmingo Lietuvos prieauglio rezultatas, pasiektas neįvedus jokių saugiklių piktnaudžiavimams motinystės išmokų užauginimu ir nepasidomėjus užsienio šalių praktika, dar kada tik subręs. Be to, vyriausybė pamiršta, kad pensijinio amžiaus žmogus, eidamas nors ir į kokį darbelį. neprisigalvoja ligų, yra motyvuotas visuomenės narys, nesijaučia nereikalingas, užmirštas ir jam nereikia antidepresantų. Sutikčiau su solidariu socialinių išmokų sumažinimu 3-4 procentais visoms socialinėms grupėms. Grindys 850 Lt (kaip „Bočiai” siūlė}. Niekaip nesuprantu, kodėl žmogus visą gyvenimą studijavęs, naktim nemiegojęs, siekęs gyvenime, dirbęs keliais etatais turi valstybei būti solidarus labiau nei tas, kuris gal nosį krapštė. Man iš tieų labai gaila savo tėvų kartos, kuri atidavė savo metus ir jėgas svetimai valstybei, kurių sukurtas gerbūvis buvo išparceliuotas, nubankrotintas, likviduotas ir išgrobstytas. Kodėl mes neturime Europoje garsios firmos „Inkaras” - sportinės avalynės gamintojos, kodėl mes negaminame skaičiavimo mašinų gamykloje visame pasaulyje gaibstomų mobiliųjų telefonų „Sigma LT” aparatų, kodėl tada viskas buvo tik griaunama? Ech, sakė Retas Batleris Margaretos Mičel romane „Vėjo nublokšti”, kad geriausia susikrauti milijonus, kai griūva valstbės…

Beje, turiu puikią idėją, kaip sustabdyti asocialių moterų gimdymą pasipelnymo vardan. Jei moteriai poliklinikoje atliekama abrazija ar abortas arba jei moteris jau yra atidavusi savo vaiką į vaikų globos namus ar motinystės teisės iš jos atimtos - socialinis darbuotojas bei ginekologė turi jai pasiūlyti nemokamą ilgalaikę apsisaugojimo nuo nėštumo priemonę - mechaninę spiralę. Žinoma, dar geriau būtų, jei moteris, kurios vaikas jau gyvena vaikų globos namuose, netektų teisės auginti kito savo kūdikio tik jį pagimdžiusi. Aišku, susiduriame su žmogaus teisėmis, o gal ta moteris pasitaisė, gal jei vieną vaiką laikė pusbadžiu, tai kitą prižiūrės, gal… Bet girdėjau atvejų, kai iš pašalpų jos duoną pelnosi ir atvirai tyčiojasi iš normalių daugiavaikų mamų, kurios vos galą su galu suduria, dirba ir vaikučius augina. „Tu dirbk dibk, mokytojka, o aš kaip gimdžiau, taip ir gimdysiu”, - daugiavaikei pedagogei metė viena tokia veikėja, kuri paaugina vaiką iki dvejų trijų metų ir atiduoda Lietuvai tėvynei. Netvarka.

Ai, nusibodo rašyti, prisėsiu po savaitės, pakalbėsime apie ilgalakius investicinius projektus, kurie sukurtų darbo vietų, gaivintų ūkį, gerintų šalies infrastruktūrą. Dar apie TVF neblogai būtų padiskutuoti, nes ko jau ko, bet turėti atvirą kredito liniją, kuri esant bėdai pagelbėtų, būtų tikrai pravartu, pvz. ilgalaikiams investiciniams projektams - betoninei autostradai, kad baigtūsi pinigų plovimas dangos sluoksniuose ir kad galima būtų rajoninius kelius ir mietų gatveles sutvarkyti. Iki