Konservatoriams taip patiko žodis “nacionalinis” pasirašant kažkokį keistos prasmės “Nacionalinį susitarimą” tarp vos kelių socialinių partnerių, kad nusprendė užsiimti beletristika ir akių dūmimu dar kartelį. Šį kartą jie inicijuoja dar vieną skambiai pavadintą Nacionalinį susitarimą Dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Matyt, nori sudaryti įspūdį, kad jiems labai rūpi visuomenės ląstelė - šeima, nors visi tautiečiai jau seniai pridusę nuo mokestinių smaugvirvių.
Pagrindinis šio projekto iniciatorius – dėdė Jonas Rimantas Dagys, dar visai neseniai išvadinęs vienišus tėvus plastikinėm alaus pakuotėm (gatvės žargonu) jau nekalbant apie jo kategorišką nuomonę apie mokesčių kėlimą ir pensijų mažinimą.
Ar jums neskamba paradoksaliai iš valdančiųjų lūpų sakinys: “Nacionalinio susitarimo projekte siūlomi (...) tikslai: šeimos gerovės ir materialaus saugumo užtikrinimas, paslaugų šeimai plėtra, teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą formavimas ir kt.” Tai gi, vėliavą jums į rankas, krikščioniškieji demokratai – tėvynės sąjungiečiai! Akivaizdu, kad po pusantrų metų jūsų valdymo šeimų gerovė ir materialaus saugumo jausmas pakilo iki debesų, tūkstančiai šeimų liko be darbų, išvažiavo svetur palikę artimuosius, tai kaip čia suprasti tokį troškimą pasirašyti tokį eilinę dūmų užsklandą atitinkantį susitarimą?
Pats nacionalinio susitarimo Dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo projekto tekstas skamba labai gražiai ir viltį teikiančiai. Jame kalbama, kad bus siekiama sudaryti geresnes sąlygas šeimoms, ypač auginančioms vaikus, nuomotis arba įsigyti pirmąjį būstą. Geresnes? O kokios dabar tos sąlygos? Stovėti eilėje dešimt metų socialiniam būstui gauti. Jau geriau vietoj nenusisekusios daugiabučių renovavimo programos parengiamųjų darbų valstybė būtų pradėjusi Šeimų aprūpinimo būstu programą. Daugelyje Europos šalių vos keliasdešimt procentų gyventojų turi nuosavą būstą. Didžioji dalis piliečių būstą nuomojasi iš valstybės ar privačiai. Dėl tokios sistemos nebuvimo daugybė jaunų šeimų įklimpo į bankų siurbėlyną visam gyvenimui ir krizės akivaizdoje atsidūrė ant išlikimo ribos. Vietoj visokių rezidencijų valstybė galėjo pastatyti jau dešimtis daugiabučių ir nuomoti juos jaunoms šeimoms.
Labai įdomus projekte nurodytas siekis “diegti priešabortinio konsultavimo sistemą bei šviesti visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą”. Gal geriau būtų sudaryti sąlygas kontracepcijos prieinamumui? Įtraukime į kompensuojamų medicininių preparatų sąrašą ilgalaikes apsisaugojimo nuo nepageidaujamo nėštumo priemones ir bus mažiau vaikų Vaikų globos namuose, jau nekalbant apie abrazijas ar abortus. Kaip gali nepasiturinti šeima planuoti šeimą, jei apsisaugojimo priemonės kainuoja kosminius pinigus, o sutuoktiniai galvoja tik kaip išmaitinti vaikus. Taip netyčia jie sulaukia dar ir dar vieno vaiko bei tampa remtinais, gyvena įtampoje, nesantaikoje, vienas kitam priekaištaudami, galų gale nuo tos įtampos gali prasidėti smurtavimas šeimoje, neapykanta. Kas valstybei naudingiau, padėti socialiai remtiniems žmonėms planuoti šeimą ar vėliau turėti išlaikytinių armiją?
Kontraversiškai Nacionalinio susitarimo dėl šeimų projekte skamba tikslas “taikyti socialines, ekonomines priemones, sudarančias prielaidas šeimoms įgyvendinti troškimą turėti vaikų”. Šio punkto net nereikėtų įtraukti, jei paprasčiausiai iš Sveikatos ministro stalčiaus būtų ištrauktas Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas ir priimtas Seime.
Niekas nežino, kas trukdo valdantiesiems “plėtoti šeimoms skirtų socialinių, edukacinės ir psichologinės pagalbos paslaugų tinklą ir gerinti jo prieinamumą”. Čia turima omenyje ikimokyklinio ugdymo ir popamokinio užimtumo, bendruomenės centrų tinklo plėtimą. Kaip žinia, nemažai mamų daug trumpiau būtų vaiko priežiūros atostogose, jei būtų sudarytos sąlygos leisti atžalas į lopšelius-darželius. Jų tragiškai trūksta ir tai tik per “atsidėkojimus ir paramą darželiui” vedėja maloniai įrašo vaiką į darželio grupę. Padėtų paprasčiausia tvarka. Gimus vaikui tėvai raštu arba internetu kreipiasi į savivaldybę su prašymu sudaryti galimybę leisti vaiką į lopšelį - darželį. Savivaldybė turi užtikrinti, kad visi tie prašymai būtų patenkinti. Taip pat turėtų būti paprastesnė privačių darželių atidarymo tvarka ir higienos reikalavimai juos atidarant ne kaip operacinei. Tikiu, kad šis susitarimas bus pasirašytas, bet taip ir liks tik popieriuje. Kol šalies ekonomika leisgyvė, apie kokią palankią aplinką šeimai mes galime kalbėti.
Balandžio 28 d. LR Seimo Konstitucijos salėje vyko politinių partijų ir visuomeninių organizacijų atstovų formumas: Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Dalyvavo gausus būrys nevyriausybinių organizacijų, asociacijų, draugijų atstovų ir keletas Seimo narių. Sveikinimo žodį tarė LR Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, pranešimus skaitė Sociologijos mokslų daktarė Ramunė Jurkuvienė, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas dagys, visuomeninių organizacijų atstovai, pasisakė kunigas Ričardas Doveika ir kt.
Mediatorius - Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys.
Po šio forumo man kilo nemažai minčių.
2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis
2010 m. balandžio 21 d., trečiadienis
Vyriausybės ataskaita (griausmingi plojimai!)
Perskaičiusi 2009 metų Vyriausybės ataskaitą patyriau deja vu su tarybiniais laikais. Naktimis nemiegodavau, kai pačiai reikėdavo parašyti klasės pionierių būrio darbo planą, nes visas tas planas būdavo fikcija, oras. O čia juk visa Ministro Pirmininko tarnyba darbavosi, jie patys ataskaitoje dar vadinami “ekspertų-analitikų centru, turinčiu veiksmingai padėti atlikti Ministro Pirmininko ir Vyriausybės funkcijas”.
Ir taip dėmesio, cituoju: “Patikėkime savimi, savo valstybe ir drauge kurkime savo sėkmės istoriją!”. Moja skepetaite emigruojantiems tautiečiams Vyriausybė, mažu dar kuris apsigalvos ir grįš. “Laimėję “karo keliuose” mūšį įrodėme, kad nėra tikslų, kurių negalėtume pasiekti sutelktomis pastangomis”, - puikuojasi savimi. Jums neprimena TSKP n-tojo suvažiavimo stenogramos? Trūksta Vyriausybės ataskaitoje tik įrašų skliausteliuose “plojimai”, “griausmingi plojimai”, o geriausia “plojimai peraugantys į ovacijas”.
“Stabilizavome viešuosius finansus. (...) Šį uždavinį pavyko įgyvendinti tik todėl, kad nuo pat pradžių sutarėme laikytis dviejų ypač svarbių nuostatų – solidarumo ir tarimosi.” Kiek pamenu, Vyriausybė Ministro pirmininko asmenyje pati su savimi ir pasitardavo, ir padiskutuodavo, ir nuspręsdavo. Nuo tokio “tarimosi” net koalicijos partneriai dažnai žagsėdavo, o vienas iš viso liko pakirptais sparnais. Tariantis su savimi buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas - taip vadinamas “atviro Vyriausybės ir socialinių partnerių (tik klausimas, kokių?) dialogo dokumentas”. Vienos pasirašiusios organizacijos prezidento paklausiau, o ką Kubilius jiems už tai? “Pelno mokestį sumažino”, - atsako. Naivuoliai, pelno mokestį sumažinti nuo 20 iki 15 proc. Ministras Pirmininkas pažadėjo dar prieš metus vienai linksmai frakcijai prispaudus ir penlo mokestį sumažinti buvo nuspręsta dar pusmetis iki visų socialinių dialogų. Ir kaip galima vadinti “dialogo dokumentą” Nacionaliniu susitarimu, kai dialoge dalyvauja tik lojalūs socialiniai partneriai ir nei viena opozicinė partija?
“Dėl mokesčių reformos per 2009 metus į nacionalinį biudžetą papildomai gauta apie 1,5 mlrd. litų pajamų”, - pučiasi Vyriausybė, bet ar paskaičiavo valdantieji, kiek biudžetas nesurinko?
“Sumažinome administracinių procedūrų, reikalingų verslui pradėti, skaičių, terminus ir išlaidas”. Taip, kai verslumą sugniuždai, tada jau tenka krapštyti galvą, kaip jį atgaivinti. Čia iš tos serijos, kai pirma uždaužau, o tada, nutaisęs rūpestingą veido išraišką, mėginu suteikti pirmąją pagalbą.
Šimtas puslapių panegirikos. Nesiginčysiu, Vyriausybės ataskaitoje parašyta ir nemažai tiesos, cituoju: “Išaugo oficialiai neapskaityta ekonomika. 2009 metais, palyginti su 2008 metais, nusikalstamų veikų ekonomikai ir verslo tvarkai užregistruota 60,9 procento daugiau, iš jų kontrabandos atvejų – 27,8 procento daugiau”. Gryniausia tiesa surašyta, kad bedarbių padaugėjo tris kartus, iki 121 tūkstančio padaugėjo socialinės pašalpos gavėjų, socialiai pažeidžiamų gyventojų gausėjimas didina grėsmę socialiniam stabilumui ir t.t. Gaila, kad tiesa sudėta daugiausia į ataskaitos priedus, kuriuose visos mūsų bėdos ir sudėtos.
Siūlau paskaityti šitą beletristika kvepiantį ir vietomis juoką pro ašaras keliantį veikalą po to, kai Seimas jam nepritars.
Ir taip dėmesio, cituoju: “Patikėkime savimi, savo valstybe ir drauge kurkime savo sėkmės istoriją!”. Moja skepetaite emigruojantiems tautiečiams Vyriausybė, mažu dar kuris apsigalvos ir grįš. “Laimėję “karo keliuose” mūšį įrodėme, kad nėra tikslų, kurių negalėtume pasiekti sutelktomis pastangomis”, - puikuojasi savimi. Jums neprimena TSKP n-tojo suvažiavimo stenogramos? Trūksta Vyriausybės ataskaitoje tik įrašų skliausteliuose “plojimai”, “griausmingi plojimai”, o geriausia “plojimai peraugantys į ovacijas”.
“Stabilizavome viešuosius finansus. (...) Šį uždavinį pavyko įgyvendinti tik todėl, kad nuo pat pradžių sutarėme laikytis dviejų ypač svarbių nuostatų – solidarumo ir tarimosi.” Kiek pamenu, Vyriausybė Ministro pirmininko asmenyje pati su savimi ir pasitardavo, ir padiskutuodavo, ir nuspręsdavo. Nuo tokio “tarimosi” net koalicijos partneriai dažnai žagsėdavo, o vienas iš viso liko pakirptais sparnais. Tariantis su savimi buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas - taip vadinamas “atviro Vyriausybės ir socialinių partnerių (tik klausimas, kokių?) dialogo dokumentas”. Vienos pasirašiusios organizacijos prezidento paklausiau, o ką Kubilius jiems už tai? “Pelno mokestį sumažino”, - atsako. Naivuoliai, pelno mokestį sumažinti nuo 20 iki 15 proc. Ministras Pirmininkas pažadėjo dar prieš metus vienai linksmai frakcijai prispaudus ir penlo mokestį sumažinti buvo nuspręsta dar pusmetis iki visų socialinių dialogų. Ir kaip galima vadinti “dialogo dokumentą” Nacionaliniu susitarimu, kai dialoge dalyvauja tik lojalūs socialiniai partneriai ir nei viena opozicinė partija?
“Dėl mokesčių reformos per 2009 metus į nacionalinį biudžetą papildomai gauta apie 1,5 mlrd. litų pajamų”, - pučiasi Vyriausybė, bet ar paskaičiavo valdantieji, kiek biudžetas nesurinko?
“Sumažinome administracinių procedūrų, reikalingų verslui pradėti, skaičių, terminus ir išlaidas”. Taip, kai verslumą sugniuždai, tada jau tenka krapštyti galvą, kaip jį atgaivinti. Čia iš tos serijos, kai pirma uždaužau, o tada, nutaisęs rūpestingą veido išraišką, mėginu suteikti pirmąją pagalbą.
Šimtas puslapių panegirikos. Nesiginčysiu, Vyriausybės ataskaitoje parašyta ir nemažai tiesos, cituoju: “Išaugo oficialiai neapskaityta ekonomika. 2009 metais, palyginti su 2008 metais, nusikalstamų veikų ekonomikai ir verslo tvarkai užregistruota 60,9 procento daugiau, iš jų kontrabandos atvejų – 27,8 procento daugiau”. Gryniausia tiesa surašyta, kad bedarbių padaugėjo tris kartus, iki 121 tūkstančio padaugėjo socialinės pašalpos gavėjų, socialiai pažeidžiamų gyventojų gausėjimas didina grėsmę socialiniam stabilumui ir t.t. Gaila, kad tiesa sudėta daugiausia į ataskaitos priedus, kuriuose visos mūsų bėdos ir sudėtos.
Siūlau paskaityti šitą beletristika kvepiantį ir vietomis juoką pro ašaras keliantį veikalą po to, kai Seimas jam nepritars.
2010 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis
Šiukšlės ir jų problemos
Šiukšlės ir jų problemos (rinkliavos, rūšiavimas, deginimas)
Donalda Meiželytė
Mama man dar vaikystėje sakydavo: „Kultūringas žmogus yra tas, kuris nemeta šiukšlės ant žemės ne tik tada, kai visi mato, bet ir tada, kai niekas nemato.“ Prisimenu laikus, kai savaitgaliais važiuodavome į Sovetską bandelių ir net žadą atimdavo pamačius pakeles iš karto pervažiavus per tiltą į Rusijos teritoriją, o grįžus į Lietuvą apimdavo saldaus pasididžiavimo jausmas – pakelės nušienautos, švaru. Mokyklos aplinką tvarkydavome patys, tad puikiai suprasdavome, kad kiekvieną numestą saldainių „Kis kis“ popierėlį patiems teks ir surinkti. Pavasariais daugiabučių gyventojai draugiškai išeidavo iškuopti savojo kiemo, tikra draugiška bendruomenė. Tiesa, tuo metu parduotuvės buvo tuščios, tad ir šiukšlinti nelabai buvo iš ko – net „Buratinas“ stikliniuose buteliuose burbuliavo, o savaitgaliais vaikai sunėrę ant dviračių rankenų maišelius su pieno ir kefyro buteliais bei grietinės stiklainiukais traukdavo į parduotuvę priduoti taros (dienpinigiams).
Ūžt, atūžė laisvė. Atūžė kartu su laisva prekyba, komercija ir begaliniu vartojimu, gaminimu kuo daugiau, kuo spalvingiau. Kiemus ir mokyklų teritorijas tvarko samdomi darbuotojai. Kraipome galvas, kas gi tas padangas pamiškėje numetė, juk padangas priima autoservisai už trijų litų mokestį, kam į pamiškę? Stebimės, kodėl paežerėse buitinės atliekos metamos, juk konteineriai stovi prie namų?
Tik dabar savivaldybės atsipeikėjo, kad vos ne 40 procentų gyventojų iš viso nemoka už atliekų išvežimą. Nemažai savivaldybių tarybų nusprendė, kad gyventojai už mišrių atliekų išvežimą mokės priklausomai nuo gyvenamojo buto ploto. Tai papiktino daug piliečių. Juk iš tiesų – ne kvadratiniai metrai šiukšlina. Bet kaip sugaudyti vengiančius mokėti ir pilančius savo atliekas bet kur? Svarbiausia, kad savivaldybės savo nutarimuose numatytų galimybę sudaryti atskiras sutartis dėl šiukšlių išvežimo, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje dėl Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimo pripažino, kad gyventojams turi būti sudaryta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamųjų atliekų kiekį. Gyventojai gali kurti bendrijas, sudaryti sutartis su atliekų vežėjais, o mokestį namo gyventojams dalyti savo nuožiūra: pagal plotą, gyventojų skaičių ar kitu pasirinktu būdu.
Taigi vartojame net ir sunkmečiu daug ir paliekame po savęs nemažiau. O juk Lietuvoje nėra sukurtos jokios atliekų rūšiavimo ir antrinio perdirbimo infrastruktūros ar strategijos, o ir kam, kai yra suplanuotas sklypas Regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai Vilniuje ( Jočionių g.), strategiškai patogus vienai linksmai grupei iš „R“ raidės. Na ir kas, kad 8000 Lazdynų gyventojų pasirašė reikalavimą nestatyti miesto pašonėje tokios gamyklos, kad ataskaitoje dėl šios gamyklos poveikio aplinkai (PAV) net vėjo kryptis buvo pakeista, kad gamykla technologiškai pasenusi, kad yra šūsnys tyrimų, jog 30 km spinduliu aplink tokias gamyklas labai padaugėja gyventojų sergamumas lėtinėmis nervų ligomis ir vėžiu?
„DEGINKIM! VISAS PASAULIS DEGINA!“ – šaukia suinteresuotieji ir kaip pavyzdį nuolat rodo Vienos centre stovinčią gražiomis spalvomis nuterliotą Atliekų deginimo gamyklą, nors Viena – labiausiai užterštas miestas Europoje, o vietos politikai šnabždasi, kad jie tik gyventojams nieko nesako apie šios dar 1971 metais pastatytos gamyklos kenksmingumą aplinkai. O štai Vilniaus savivaldybėje sparčiai dėliojami kažkokių tetučių parašiukai tokios gamyklos Vilniuje statybai. Europos Sąjungos fondai sumokės už jos pastatymą, įdomioji grupė „R“ ją eksploatuos (už tai mokės gyventojai) ir kažin ar galvos apie filtrus kiekvienam deginimo procese išsiskiriančiam cheminiam junginiui, kuris pasklis virš miesto. Patikėkite, žiaugčiosime ir sirgsime visi. Po deginimo liekančioms pavojingoms atliekoms - pelenams, suodžiams - laidoti ruošiamas Šiaulių poligonas. Smagu? Yra daug modernesnių ir saugesnių atliekų utilizavimo technologijų, tik štai, nusprendė prieš gerą dešimtmetį būrelis „R“ būtent tokią statyti, nors pasaulis tokias tik uždarinėja ir baigta. Čia ir išryškės, kaip krikščioniškai demokratiškai atsižvelgiama į viešąjį interesą.
Gera žinia, kad Vilniuje įrengiama vis daugiau „namelių“, kuriuose superkamos „peta“ pakuotės, stiklas, tara. Ir tai ne valstybės nuopelnas, nors, pagal Europos Sąjungos reglamentuotus prioritetus, valstybės lėšos atliekų tvarkymo srityje pirmiausia skiriamos atliekų prevencijai, pirminiam (kiemuose) bei antriniam (specialiose įmonėse) rūšiavimui, antriniam perdirbimui ir naudojimui. Perdirbamų atliekų supirkimo „nameliai“ – privati iniciatyva. Buvo labai įdomu į tokį namelį užsukti. Kol bendravau su supirkėja, pagrindiniai „namelio“ klientai – asmenys be nuolatinės gyvenamosios vietos – drausmingai laukė su didžiuliais maišais, pilnais plastikinių butelių ir blaivut blaivutėliai, vadinasi dirbo, bent šiek tiek socializavosi. O kur valstybė su visais savo europiniais atliekų rūšiavimo prioritetais?
Jei ekologiškas jogurtas būtų pilamas į perdirbamus indelius, o ne į tokius, kurie keliauja tiesiai į sąvartyną, jei plastikinė tara būtų bent simboliškai apmokestinta, o jos supirkimui parduotuvėse būtų įrengti supirkimo automatai, gal galvoti apie atliekų deginimą reikėtų tik po gero dešimtmečio, gal priartėtume prie visuomenės, galvojančios apie vaikų ateitį, o ne gyvenančios šiandien, čia, dabar, tik sau.
Atėjus pavasariui, atgimimo ir apsivalymo metui, linkiu pradėti nuo savęs ir savo kiemo bei nepamiršti, kad vyksta puiki akcija „Darom“ (registruokitės www.mesdarom.lt). Geros talkos!
Donalda Meiželytė
Mama man dar vaikystėje sakydavo: „Kultūringas žmogus yra tas, kuris nemeta šiukšlės ant žemės ne tik tada, kai visi mato, bet ir tada, kai niekas nemato.“ Prisimenu laikus, kai savaitgaliais važiuodavome į Sovetską bandelių ir net žadą atimdavo pamačius pakeles iš karto pervažiavus per tiltą į Rusijos teritoriją, o grįžus į Lietuvą apimdavo saldaus pasididžiavimo jausmas – pakelės nušienautos, švaru. Mokyklos aplinką tvarkydavome patys, tad puikiai suprasdavome, kad kiekvieną numestą saldainių „Kis kis“ popierėlį patiems teks ir surinkti. Pavasariais daugiabučių gyventojai draugiškai išeidavo iškuopti savojo kiemo, tikra draugiška bendruomenė. Tiesa, tuo metu parduotuvės buvo tuščios, tad ir šiukšlinti nelabai buvo iš ko – net „Buratinas“ stikliniuose buteliuose burbuliavo, o savaitgaliais vaikai sunėrę ant dviračių rankenų maišelius su pieno ir kefyro buteliais bei grietinės stiklainiukais traukdavo į parduotuvę priduoti taros (dienpinigiams).
Ūžt, atūžė laisvė. Atūžė kartu su laisva prekyba, komercija ir begaliniu vartojimu, gaminimu kuo daugiau, kuo spalvingiau. Kiemus ir mokyklų teritorijas tvarko samdomi darbuotojai. Kraipome galvas, kas gi tas padangas pamiškėje numetė, juk padangas priima autoservisai už trijų litų mokestį, kam į pamiškę? Stebimės, kodėl paežerėse buitinės atliekos metamos, juk konteineriai stovi prie namų?
Tik dabar savivaldybės atsipeikėjo, kad vos ne 40 procentų gyventojų iš viso nemoka už atliekų išvežimą. Nemažai savivaldybių tarybų nusprendė, kad gyventojai už mišrių atliekų išvežimą mokės priklausomai nuo gyvenamojo buto ploto. Tai papiktino daug piliečių. Juk iš tiesų – ne kvadratiniai metrai šiukšlina. Bet kaip sugaudyti vengiančius mokėti ir pilančius savo atliekas bet kur? Svarbiausia, kad savivaldybės savo nutarimuose numatytų galimybę sudaryti atskiras sutartis dėl šiukšlių išvežimo, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje dėl Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimo pripažino, kad gyventojams turi būti sudaryta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamųjų atliekų kiekį. Gyventojai gali kurti bendrijas, sudaryti sutartis su atliekų vežėjais, o mokestį namo gyventojams dalyti savo nuožiūra: pagal plotą, gyventojų skaičių ar kitu pasirinktu būdu.
Taigi vartojame net ir sunkmečiu daug ir paliekame po savęs nemažiau. O juk Lietuvoje nėra sukurtos jokios atliekų rūšiavimo ir antrinio perdirbimo infrastruktūros ar strategijos, o ir kam, kai yra suplanuotas sklypas Regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai Vilniuje ( Jočionių g.), strategiškai patogus vienai linksmai grupei iš „R“ raidės. Na ir kas, kad 8000 Lazdynų gyventojų pasirašė reikalavimą nestatyti miesto pašonėje tokios gamyklos, kad ataskaitoje dėl šios gamyklos poveikio aplinkai (PAV) net vėjo kryptis buvo pakeista, kad gamykla technologiškai pasenusi, kad yra šūsnys tyrimų, jog 30 km spinduliu aplink tokias gamyklas labai padaugėja gyventojų sergamumas lėtinėmis nervų ligomis ir vėžiu?
„DEGINKIM! VISAS PASAULIS DEGINA!“ – šaukia suinteresuotieji ir kaip pavyzdį nuolat rodo Vienos centre stovinčią gražiomis spalvomis nuterliotą Atliekų deginimo gamyklą, nors Viena – labiausiai užterštas miestas Europoje, o vietos politikai šnabždasi, kad jie tik gyventojams nieko nesako apie šios dar 1971 metais pastatytos gamyklos kenksmingumą aplinkai. O štai Vilniaus savivaldybėje sparčiai dėliojami kažkokių tetučių parašiukai tokios gamyklos Vilniuje statybai. Europos Sąjungos fondai sumokės už jos pastatymą, įdomioji grupė „R“ ją eksploatuos (už tai mokės gyventojai) ir kažin ar galvos apie filtrus kiekvienam deginimo procese išsiskiriančiam cheminiam junginiui, kuris pasklis virš miesto. Patikėkite, žiaugčiosime ir sirgsime visi. Po deginimo liekančioms pavojingoms atliekoms - pelenams, suodžiams - laidoti ruošiamas Šiaulių poligonas. Smagu? Yra daug modernesnių ir saugesnių atliekų utilizavimo technologijų, tik štai, nusprendė prieš gerą dešimtmetį būrelis „R“ būtent tokią statyti, nors pasaulis tokias tik uždarinėja ir baigta. Čia ir išryškės, kaip krikščioniškai demokratiškai atsižvelgiama į viešąjį interesą.
Gera žinia, kad Vilniuje įrengiama vis daugiau „namelių“, kuriuose superkamos „peta“ pakuotės, stiklas, tara. Ir tai ne valstybės nuopelnas, nors, pagal Europos Sąjungos reglamentuotus prioritetus, valstybės lėšos atliekų tvarkymo srityje pirmiausia skiriamos atliekų prevencijai, pirminiam (kiemuose) bei antriniam (specialiose įmonėse) rūšiavimui, antriniam perdirbimui ir naudojimui. Perdirbamų atliekų supirkimo „nameliai“ – privati iniciatyva. Buvo labai įdomu į tokį namelį užsukti. Kol bendravau su supirkėja, pagrindiniai „namelio“ klientai – asmenys be nuolatinės gyvenamosios vietos – drausmingai laukė su didžiuliais maišais, pilnais plastikinių butelių ir blaivut blaivutėliai, vadinasi dirbo, bent šiek tiek socializavosi. O kur valstybė su visais savo europiniais atliekų rūšiavimo prioritetais?
Jei ekologiškas jogurtas būtų pilamas į perdirbamus indelius, o ne į tokius, kurie keliauja tiesiai į sąvartyną, jei plastikinė tara būtų bent simboliškai apmokestinta, o jos supirkimui parduotuvėse būtų įrengti supirkimo automatai, gal galvoti apie atliekų deginimą reikėtų tik po gero dešimtmečio, gal priartėtume prie visuomenės, galvojančios apie vaikų ateitį, o ne gyvenančios šiandien, čia, dabar, tik sau.
Atėjus pavasariui, atgimimo ir apsivalymo metui, linkiu pradėti nuo savęs ir savo kiemo bei nepamiršti, kad vyksta puiki akcija „Darom“ (registruokitės www.mesdarom.lt). Geros talkos!
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
