Apie "laisvą spaudą" Lietuvoje

Lietuvoje spauda formaliai laisva, tačiau kartais prabylama apie tai, kad ji paperkama ir priklausoma nuo vienos iš konflikto pusių. Ar pritariate tam? Ar esate atsidūrus situacijoje, kai žiniasklaida tendencinga?

Tai va, čia ir bėda, kad mūsuose mass media tik formaliai laisva, net ir taip negalima sakyti. Lietuvoje nėra laisvos spaudos, nes ji visa yra privati, na, išskyrus kai kuriuos informacinio pobūdžio spaudinius. Pavyzdžiui, Tauragėje gyvuoja trys laikraščiai, kurie priklauso trims skirtingoms partijoms. Vienos didžiausių Lietuvos televizijų patalpose kabo sąrašas įmonių ir asmenų pavardžių. Apie juos šiukštu negalima nieko blogo rodyti per televiziją. Jei pasipriešinsi ir būsi principingas – lauk iš darbo. Kas maitina leidinį, radijo stotį ar televizijos kanalą – tas ir muziką užsako. “Muzika” šiuo atveju vadinčiau netinkančius, nepatinkančius, trukdančius, stojančius skersai verslo ar politinių interesų kelio asmenis. Geras auditorius pasakys, kad jei nori surasti pažeidimų įmonės buhalterinėje apyskaitoje, tai, labai norėdamas, vis tiek ką nors atrasi. Lygiai taip pat ir žurnalistai. Jiems redaktoriai nurodo pavardę ir pluša plunksnos broliai net keliese išsijuosę, kol randa kokią nors nesąmonę apie minėtąjį asmenį. Bet ką, kad vaikystėje sirgo raudoniuke, kad lankėsi pas urologą, kad poilsiavo Turkijoje, kad gėrė kavą su įtartinu žmogumi, kad keistai dairosi į kitos lyties personas, bet ką.
Žiniasklaida tarnauja vienoms ar kitoms verslo grupėms ir su tomis grupėmis susijusiomis politinėmis jėgomis. Ministerijos vien per metus viešiesiems ryšiams (t.y. visuomenės informavimui) išleidžia berods virš keturiasdešimt milijonų litų. Už tai tam tikrai politinei jėgai atskaitinga ministerija moka leidiniui už visuomenės informavimą, sveikinimus, užuojautas, o kaip padėką iš leidinio gauna kompromituojančius straipsnius apie konkurentus. Taip ir išeina, esi valdžioje – laikai virveles, formuoji visuomenės nuomonę, gali sukelti skandalus tam, kad nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių valstybės valdyme vykstančių reikalų, nusiplauti arba neleisti iškelti viešumon savo nuodėmių. Čia pasitvirtina taisyklė, kurią politikai puikiai išmano: “Skandalą gesink skandalu”. Taip mes ir turime situaciją, kad pas mus kaip Orvelo “Ūkyje” vienos kiaulės lygesnės už kitas, vienos nuprausiamos ir iškvėpinamos bei gi pudra apibarstomos prieš visuomenę, kitos apipilamos purvais, apliejamos degutu ir dar išvoliojamos plunksnose.
Išeities kol kas nėr. Dabartiniams valdantiesiems pakėlus mokesčius už autorinį darbą (žurnalistai, fotografai, maketuotojai, vertėjai, stilistai) bei pakėlus PVM tarifą spaudai prošvaisčių skaityti nepriklausomą spaudą, kuriai nereikėtų tarnauti pinigų valdytojams, iš viso nebesimato. Be to, mūsuose net negali suprasti, kur yra Spauda, o kur “geltonoji spauda”. Žmonės patikliai skaito ir tiki viskuo.
Tendencingi gali būti visi, niekas nuo to neapsaugotas, gali mėgti žmogų arba organiškai jausti jam antipatiją. Žurnalistai turėtu atsiriboti nuo asmeniškumų ir nušviesti šalies įvykius, o ne komentuoti juos pro savo matymo prizmę, reikšti savo subjektyvią nuomonę kaip tiesą. Pati studijavau žurnalistiką ir puikiai žinau, kaip galima sudirbti žmogų į šuns dienas tik klausimo pateikimu. “Kiek kartų per dieną mušate savo žmoną?” – klausia žurnalistas. Variantai trys. Jei nustebęs ir išsižioję numyksi, kad ne, tai bus paantrinama: “Kaip ir reikėjo tikėtis, pašnekovas neigia šitą informaciją, kurią mes gavome iš labai patikimų šaltinių”. Jei nekalbėsi, tai bus traktuojama kaip baimė kalbėti nemalonia tema ir bėgimas nuo žiniasklaidos. Žiūrovai ar skaitytojai bet kokiu atveju pagalvos: “Och tu, pfiu, gyvatė, matei? Žmoną muša!!!”. Ar būna dūmų be ugnies? Būna.

Kas Jus džiugina ir kas neramina Lietuvos žiniasklaidoje? Jei turite galimybę skaityti ir užsienio spaudą, žiūrėti užsienyje rengiamas žinių laidas, gal galėtumėte įvertinti lietuviškos žiniasklaidos specifiką?

Lietuvos žiniasklaida jau penktus metus serga skandalizavimo liga. Bet kokia, nors ir pati nereikšmingiausia naujiena turi būti skandalizuota, jei ne informacijos turiniu, tai bent jau akį rėžiančia antrašte. Pavyzdžiui, galima iš oro sukurpti informaciją ir ažiotažą vien straipsnio pavadinimu. Svarbiausia stambiu šriftu parašyti tiesos neatitinkantį teiginį ir teiginio pabaigoje parašyti mažą mažutėlaitį klaustuką: “TAS TEN ANĄ PADARĖ GIRTAS, O JĮ IŠNEŠĖ TEN TIE?”
Jei laikraščių leidėjai dar gali realiai žinoti savo periodinių spaudinių pardavimo kiekį, tiražus (beje, dažnai tiražą gerokai padidina, bet tik ant to paties spaudinio puslapių), tai televizijos kanalai iš viso neturi žalio supratimo apie jų laidų žiūrimumą. Pasaulinė rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų grupė TNS Gallup - pagrindiniai interneto, TV, spaudos, radijo auditorijos tyrimų bei informacijos ir reklamos monitoringo paslaugų tiekėjai, ne visada atlieka savo darbą nuosekliai ir skaidriai. Juk teko skaityti straipsnių apie tai, kad jų įtaisyti įrenginiai, skirti TV programų žiūrimumui tirti, įrengti viename kaime trijuose namų ūkiuose, kad žmonės už gaunamas dovanas laiko namie tą tyrimams skirtą įrangą su specialiais pultais, grįžę namo įjungia bet ką ir eina žiūrėti slapto televizoriuko. O juk nuo gaunamų rezultatų – reitingų skirstomas reklaminių pinigų, skiriamų TV kanalams pyragas. Susidaro įspūdis, kad labiausiai lietuvaičiai žiūri lėkštybes, kvailybes, interaktyvius šou, kuriančius siužetus iš nieko. Tai sąlygoja dar didesnį tokių laidų kūrimo poreikį.

Kaip, Jūsų nuomone, atgauta spaudos laisvė prisideda prie visuomenės tobulėjimo, o gal atvirkščiai?

Lietuviška spauda buvo Lietuvoje uždrausta, po to cenzūruojama, bet niekada nebuvo užgniaužtas laisvas žodis. Jis sklido slapta, saugantis saugumo. Lietuviai jau turi tokią savybę, kuo juos labiau spaudi, tuo jie jaučia didesnį azartą priešintis ir priešgyniauti. Mes gyvename senosios Europos teritorijoje, esame europiečiai iš prigimties, tik kad gyventi mums teko okupuotiems ir su primesta svetimų tautų valia. Tad galima teigti, kad prie tautos tobulėjimo labiausiai prisidėjo priespauda ir laisvos spaudos nebuvimas. Niekas, manau, nesiginčys, kad geriausias visuomenės smegenų plovimas vyksta per dabartinę “laisvąją” žiniasklaidą. Masinio informavimo priemonės dažnai tampa pilietinės nesantaikos kurstytojomis, visuomenės supriešinimo ir grėsmės nacionaliniam saugumui kėlėjos. Tad spręskite patys.


Pastaruoju metu dažnai girdime, kad objektyvios žiniasklaidos nėra ir negali būti. Iš kur tokia nuomonė? Kaip ją vertinate?

Pasaulyje nėra nieko objektyvaus, nes ši sąvoka yra labia subjektyvi. Tai tik abstrakcija kaip ir sąvokos - taika, laimė, teisingumas, nes kiekvienas individas supranta laimę skirtingai, kiekvienas turi savo teisingumo supratimą, kiekvienas gali esant taikai šalyje kariauti pats su savimi, su aplinkiniais ar artimaisiais. Mes kiekvienas esame veikiamas aplinkos, mūsų mąstysena ir pasaulio suvokimas formuojasi nuo vaikystės veikiamas šeimos ir įvairiausių aplinkybių, tad nei vienas mes nesame objektyvus. Juk jei kalba eis apie artimą ar pažįstamą žmogų, mūsų pozicija bus nukreipta prieš jo oponentą, užimant savo pažįstamojo pozicijas. Jei kokia partija ar verslo grupė yra dosni leidiniui, tai jokiam redaktoriui nekils ranka užsukti tą aukso gyslą.

Ištrauka iš interviu Beatričės Jurevičiūtės diplominiam darbui