Kas gali paneigti, kad Lietuvoje nėra socialinio teisingumo?

Kas gali paneigti, kad Lietuvoje nėra socialinio teisingumo?


Per porą dešimtmečių politikos veikėjai taip geidė įsiteikti žmonėms, o tiksliau savo menamiems rinkėjams, kad vieni per kitus siūlė ir įvedinėjo vis naujas, vis didenes ir vis įmantresnes socialines išmokas, pašalpų, šalpų rūšis. Taip priėjo liepto galą su tuo savo noru būti geri visiems. Kas yra tas socialinis teisingumas? Paanalizuokime, kaip viskas vyksta mūsuose.
Skambinu Veronikai iš Šakių ir valandą laiko klausau, kaip kokia tai jos kaimynė daržus ravi, nors jai slauga priskirta, o “slaugytoja” atsidavusiai daržininkei verda kukulius. “Kas čia per nesąmonė?” – jau net spigteli ponia Veronika. Kita garbaus amžiaus moteris nesupranta, kodėl kaimynė, kurios vyras pasimirė, iki grabo lentos kas mėnesį gaus našlės pašalpą, o ji, visą gyvenimą viena išlaikius namų ūkį, užauginus sūnų, sąžiningai mokėjusi mokesčius, bet nesituokusi ir nieko nepraradusi, tokių manų iš dangaus nesulaukia.
Visi gimstame ir mirštame lygūs. Tačiau vieni leidžia sau visą gyvenimą tinginiauti, kiti lenkia nugaras ištisus dešimtmečius, moka didžiausius mokesčius nuo savo keliais etatais uždirbtų algų ir vis tiek visi lieka lygūs, nes minimali senatvės pensija yra tik vos mažesnė už to lenkusio nugarą. Motyvacijos mokėti mokesčius nerasta. Daugeliui darbštuolių kyla klausimas, kodėl aš turiu mokėti už tą tinginį?
Kai televizija parodo ašarojančią trisdešimtmetę, besilaukiančią ketvirto vaikelio, koks sunkus gyvenimas - sugyventinis be darbo, ji su vaikais mažais. Neišgyvena, o aplink namą šabakštynai, namo viduje – kiaulidė, abu su sugyventiniu sveiki drūti ir verkia. Yra bažnyčia, bendruomenė, maisto bankas, yra žemė aplink namą, bet verkia. Bet kuris garbaus amžiaus žmogus, praėjęs tremtis, nepriteklius, pokarį tik kraipo galvą, kaip taip gali būti. Politikai plovė smegenis tautai, kaip jie viską už juos padarys, tai ir turime tiek ištiestų rankų – duok.
Kažin, ar pajuto socialinį teisingumą pensininkai priėmus Socialinių išmokų mažinimo įstatymą. Premjeras rūgščiai porino – laikysimės proporcingumo principo. Matematikai man neleis sumeluoti, proporcingumo sąvoka visada buvo aiškinama taip: Proporcingumas - dviejų dydžių sąryšis; vieno dydžio reikšmei keletą kartų padidėjus, kito dydžio reikšmė tiek pat kartų padidėja arba sumažėja. Tačiau šią formulę valdantieji pakeitė iš esmės. Pagal senąją proporcingumo sąvoką – kiekvienam mažinamos išmokos vienodu procentu. Tėvynės sąjungos – Krikščionių demokratų išrastas proporcingumo principas kitoks: jei pensija didesnė, atimsim dvigubai, jei dar didesnė – trigubai ir t.t. O jei dar drįsti dirbti būdamas pensijoje, tai per puse pjausim.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis aiškiai sako, kad “Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.” Išeitų, kad tėvai turi auginti vaikus, vaikai karšinti tėvus, bet pas mus viskas daug įdomiau – valstybė augina vaikus, valstybė karšina tėvus.
Lietuva supriešinta, už tai ačiū ir vienam Seimo nariui, kuris daugiau laiko būna Seime nei Vyriausybėje. Beveik visas Ministrų kabinetas yra ir vykdomoji valdžia, ir vykdomąją valdžią kontroliuojanti (LR Seimas) valdžia. Patys save kontroliuoja. Valdantieji tęsia ydingą socialinę politiką, vietoj to, kad keistų ją iš esmės. Kad socialinė parama vestų ne į tinginystę, o padėtų iš tiesų stokojantiems bei nežemintų sąžiningų žmonių darbo.

Donalda Meiželytė
Krikščionių partijos frakcija