D. Meiželytė: Seimo senbuviai parodė, kad jų protas trumpas

Donalda Meiželytė turi nuomonę veik apie viską ir niekuomet nebijo jos išsakyti. Ji kritikuoja ir yra kritikuojama, tačiau karingoji „princesė Ksena“ niekuomet nemeta pradėto darbo, o save padrąsina keliais susigalvotais gyvenimo šūkiais. Tam, kad gyventi būtų bent kiek lengviau.
Buvusi televizijos persona ir kontraversiškos „Tautos prisikėlimo partijos“ narė turi pasiūlymų ir jos kompetenciją kvestionuojantiems skeptikams: „siūlau tapti aktyviais, o ne trenktais, visuomenininkais ir pradėti tvarkytis nuo savo kiemo“.

- Donalda, darbą televizijoje prieš kelis metus iškeitėte į darbą Seime. Ar tai tikrai ir yra tas daržas, kuriame tikėjotės atsidurti?
- Jau pačiame jūsų klausime slypi ir atsakymas – šitame „darže“, kaip jūs sakote, tikrai nesitikėjau atsidurti. Norėčiau tik patikslinti, kad aš nieko į nieką neiškeičiau, televizijoje jau nedirbau trejus metus iki tol, mane galėdavote išvysti tik įvairiose pokalbių ar pramoginėse laidose. O dėl pasirinkimų, tai mes visą gyvenimą renkamės ir niekada nesame tikri, ar pasirinkome teisingai. Tai – žmogiška.
Nebūna teisingų ar neteisingų kelių, būna kiekvieno žmogaus unikalus ir vienintelis kelias per gyvenimą. Žinoma, gal kam gali atrodyti, kad esu neverta būti Seimo nare, kad jie – vertesni. Tuomet nuoširdžiai siūlau tapti aktyviais, o ne trenktais, visuomenininkais ir pradėti tvarkytis nuo savo kiemo.
Visada jaučiau pareigą nukasti kieme sniegą, kad kaimynų mamos ir vaikai neišsisuktų kojų, sudrausminti vyno siurbėjus prie mokyklos su tikimybe gauti niuksą, paauklėti čipsų pakelį numetusį dvimetrinį paauglį.
- Ar dabar, vertindama savo pasirinkimą galėtumėte pasakyti, kad tai jums patinkanti ir tinkanti veikla?
- Man patinka gyvenimas, gal ir ne viskas, ką man jis atsiunčia, patinka labai, bet aš priimu visus jo duotus išbandymus, galimybes. Tik paskutiniai bailiai ir kvailiai sėdi suglaudę ausis ir perdėm įsijautę į savo savisaugos instinktus.
Per ilgai Lietuvoje gyvenome prisitaikėliškai ir stengdamiesi neišsišokti, neiškišti galvų, kad per jas negautume nuo aplinkinių.
- Nepasiilgstate čiastuškų dainavimo apie tai, ką valdžia daro blogai?
- Tai buvo mano aktorinis darbas televizijoje. Atlikau jį gerai, įtikinamai ir tuo didžiuojuosi. Nors jau senų senovėje nebešmėžuoju su dažnutėmis televizijos ekranuose, mano šituos pasitaškymus gatvėse ir skveruose prisimena Lietuvos žmonės su šypsena. Buvau tuomet tautos ruporu, kartais žmonių atsiųsti ketureiliai keldavo šiurpą ir vos apsiversdavo liežuvis dainuoti tokius piktokus ar net įžeidžiančius tekstus.
- O galimybės ironiškai, kartais sarkastiškai išsakyti požiūrį į tą pačią Lietuvos politiką?
- Žinote, mes visada labai gudrūs patarinėti mūsų krepšinio rinktinės vyrams kaip žaisti ir kaip mesti, sėdėdami jaukiuose foteliuose priešais televizorius. Visi turime tą „visų reikalų eksperto“ gyslelę. Kiekvienas geriausiai žinome, kaip reikia šokti šokių konkurso dalyviams, kaip vaidinti aktoriams, kaip kalbėti visuomenės veikėjams pokalbių laidose, o taip pat kaip valdyti valstybę ir ką daryti, kad gyventume ženkliai geriau. Ar aš neteisi?
Man juokinga, kai Seimo senbuviai aiškina, kad Seimo nariais turi būti tik politikos profesionalai. Pašiepdami kelis iš televizijos laidų žinomus žmones ir vadindami juos šoumenais, tie dorieji, teisingieji Seimo senbuviai parodė, kad jie negerbia kitų žmonių darbo, kad jie menkina kitų profesijų žmones, kad jų protas trumpas, nes tesiekia tiek, kiek rodo žydrosios dėžutės.
- Buvote "tautos mylimųjų" pusėje, dabar atsidūrėte tų, kurių dažniau nemėgsta, ar nesigailite taip įvykus?
- Mes gimstame ne tam, kad susireikšmintume ir mus visi be išlygų mylėtų. Vieni žmonės daugumai simpatiškesni, isterikai ir pikčiurnos – ne tokie simpatiški. Pamirštame, kad svarbiausia yra šiame pasaulyje būti padoriu ir gyventi bei elgtis taip, kaip norėtume kad ir su mumis elgtųsi.
Pas mus dabar iškreipta situacija, visi ištiesę rankas į valstybę, tartum tai nebūtume visi mes patys, o kažkoks mistinis sutvėrimas su pinigų maišu.
- Ne kartą sakėte, kad Seimo nario atlyginimas nėra "stebuklingas", ar nesinori kartais visko mesti ir imtis pelningesnės veiklos?
- Normalus tas atlyginimas, kaip iš to filmo „štob ti žil na adnų zarplatų“ ( "kad tu gyventumei tik iš atlyginimo" - rusų k. frazė iš filmo „Briliantinė ranka“ - Zebra.lt). Neslėpsiu, kai vasarą Seimo kanceliarija išmokėjo darbuotojams taip vadinamuosius atostoginius, nebeliko iš ko mokėti Seimo nariams avansų. Man teko rašyti prašymą, nes moku paskolą. Šioje situacijoje vadovaujuosi kitu savo gyvenimo kredo: „Laimingas yra ne tas, kuris turi daug, o tas, kuriam užtenka“.
- Šalia darbo Seime Jūs viena laikote keturis namų kampus, juk sunku vienai rūpintis viskuo. Ar netrūksta pagalbos buityje?
- Žinoma, kad sunku. Gyvenimas ir nėra kažkoks lengvas nuotykis. Gyvenimas yra išbandymas, užsitęsusi pamoka, mes tos pamokos metu kartais būname mokiniai, kartais – mokytojai. Nuolatos vadovaujuosi savo gyvenimo kredo ir kai būna sunkėliau burbteliu sau po nosimi: „Donce, gyvenk taip, kad ne smulkmenos taptų problemomis, o problemos – smulkmenomis.“
O rūpintis savo namais ir namų ūkiu yra net smagu, pavyzdžiui, visai neseniai sutaisiau vonios durų rankeną, turiu įrankių komplektą, viską pati sušriūbuoju, kai reikia, be to, šiais laikais yra daugybė tarnybų, kurios gali už tam tikrą sumą patalkinti.
- Kaip buitimi pasidalinate su savo dukra?
- Gyvename draugiškai, ji gyvena savo gyvenimą, aš – savo. Kartais susitinkame prie puodų ar vonios kambaryje prie plaukų džiovintuvo. Kai jai reikia, ateina pasikonsultuoti dėl namų darbų. Kai man norisi, ateinu pas ją pasidžiaugti naujienomis ar dienos įvykiais.
Šiaip tai ji daug rimtesnė už mane. Aš ją labai myliu ir nesisavinu, neaiškinu, kaip jai gyventi, leidžiu visuomet priimti savo sprendimus ir taip gauti gyvenimo pamokas. Priimdamas pats sprendimus vaikas prisiima ir atsakomybę, taip jis bręsta ir ruošiasi savarankiškam gyvenimui.

Justina Dirsė

Zebra.lt

P.S. Į žurnalistės klausimus atsakiau pati raštu, tad man priklauso pusė šio teksto autorystės :)

Inerviu apie meilę ir žmogiškumą

Laidoje "Ką manai?" buvo kalbama apie vyrų ir moterų santykius, skirtingus abiejų lyčių požiūrius į juos.  

-         Kalbant apie santykius, ar tikrai moterys ir vyrai tokie skirtingi („Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“)?  Kuo skiriasi, Jūsų nuomone, jų požiūriai į santykius?

Tikrai nesu specialistė vyrų ir moterų santykių srityje, greičiau kaip tik nevykęs pavyzdys moters, kuri nieko apie tai nenutuokia. Esu jausmų žmogus, tad santykį su kiekvienu žmogumi labiau išjaučiu nei išmąstau, racionaliai sudėlioju pliusus ir minusus, o tada nusprendžiu, ar man su tuo žmogumi būti. Manęs vyrų ir moterų santykiai nedomina, man įdomiau žmonių tarpusavio santykiai, nes jų atspalvių tiek – kiek ir pačių žmonių.  Kiekvienus santykius įtakoja bei lemia tų žmonių šeimose susiformavusios bendravimo subtilybės, gyvenimo eigoje paimtos patirtys, išmoktos ar neišmoktos pamokos. Santykių modelį kiekvienai porai primeta visuomenė, bažnyčia. Tas modelis laikui einant kinta, transformuojasi. Pvz., tik nuo 1975 metų Konektikuto valstijoje (JAV) ištekėjusi moteris glėjo teisėtai imti paskolą ar atsidaryti sąskaitą banke, tik 1984 metais panaikinta teisinė nuostata, leidžiantis vyrui per sueitį elgtis su žmona kaip nori (prievartauti), nes žmonos kūnas priklauso vyrui. 1215 metais Bažnyčia pradėjo pirmą kartą ėmė kontroliuoti santuokas, nustatė taisykles. Iki tol, kol bažnyčia dar nebuvo sugalvojusi kontroliuoti santuokos instituto, idant galėtų valdyti monarchus ir paprastus žmones leisdama arba ne jiems tuoktis, drausdama skyrybas, teisės požiūriu pakakdavo dviejų suaugusių žmonių pasižadėjimo. Man kyla klausimas, ar visi iki 1215 metų gyvenę žmonės pragre? „Bažnyčios draudimas skirtis pavertė santuoką viso gyvenimo nuosprendžiu“, - rašo Elizabet Gilbert savo knygoje „Pasiždėję“. Rekomenduoju paskaityti. Apie kokius santykius tarp vyro ir moters plačiąja parsme mes galime tuomet kalbėti? Viduramžiais moteris buvo tik vyro šešėlis, jo antrasis „aš“, dabar gal šiek tiek geresnė situacija, nors anekdotų apie „blondinus“ dar nesigirdi moterų lūpose. Kaip matome, keičiasi visuomenė, tradicijos, keičiasi ir žmonių sntykiai. Nors... Va, mes mokame mokesčius, turime didžiausią skaičių pareigūnų gyventojų skaičiui visoje Europoje ir kuo užsiima mūsų pareigūnai? 90 procentų iškvietimų į girtas „razborkes“, kur aiškinasi žmonės santykius ir niekaip neišsiaiškina, o jūs norite, kad aš jums trimis sakiniais viską paaiškinčiau. Beje, siūlau neblaiviems piliečiams, iškvietusiems policiją malšinti jų sntykių aiškinimųsi, išrašyti sąskaitas kaip už psichologo konsultaciją.

-         Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį vyrą? Kokios savybės (geros, blogos) jam būdingos? Kokias savybes vertinate pati vyruose?

Kiek pasaulyje šiuo metu gyvena žmonių? Kiek vyrų? Protu nesuvokiama, o jūs norite visus palei vieną kurpalių kad apibūdinčiau. Visokių yra, apsileidusių, tinginių, darboholikų, šaunių, bailių, prisitaikėlių, drąsių, tiesių, jautrių, bukų. Gal atsiverskite didįjį Lietuvių kalbos žodyną ir skaitykite nuo a raidės. Jokių savybių vyruose š nevertinu, galiu tik pasidžiaugti dėl mane supančių vyrų būdų savybių. Aš priimu betkurį žmogų su meile, net jei iš šalies atrodo, kad žmogus yra negerietis, aš jį priimu tokį, koks jis yra. Neįmanoma atskiro žmogaus išsegmentuoti, kiekvienas yra visuma, atskiras kosmosas. Jei tas jo kosmosas haotiškas, destruktyvus, tai čia jau tavo paties asmeninis reikalas, ar tu pasiduosi tam chaosui, ar priimsi jį kaip išbandymą.

-         Kas, Jūsų manymu, yra vyriškas vyras ir moteriška moteris?

Tokių nėra, apie būktai vyriškus vyrus ir moteriškas moteris galima tik paviršutiniškose pokalbių laidose papliurpti. Ach, tas didysis žmonių noras viską įrėminti, įsprausti į klišę. Abiems lytims primetami modeliai, gyvavę neandartaliečių laikais. Mamutą medžioja vyrai, nes muskulatūra tvirtesnė, moterys augina vaikus, gamina, renka uogeles, žindo, nes turi pieno liaukas. Stipresnis vyras įstumdvo pirma savęs moterį į olą, maža ką, o jei ten žvėris koks? Savisaugos inkstinktas, dauginimosi inkstinktas – varomosios gyvenimo jėgos. Technologijos pažengė, butuose nesivalkioja tigrai, saugiau, ramiau, jėgos demonstruoti nebereikia, patelės ne į raumenis žiūri, o į gebėjimus, kurie užtikrintų palikuoniams išlikimą. Vėl noriu grįžti prie bendržmogiškų dalykų. Vyriškas, juk nereiškia grubus, spardantis savo moterį, kriokintis nesavu balsu ir daužantis sau į krūtinę kaip orangutanas. Prisiminkite filmus apie indėnus, jų genčių vadai knygose ir filmuose tiesiog spinduliuodavo išmintimi, išlaikytumu, kažkokiu absoliučiu žinojimu, kas yra gėris ir kova prieš blogį. Tačiau ir jų moterys imdavo lankus iškilus pavojui, stovėdavo tiesios, susikaupusios ir ištvermingos. Harmonija, taika su pačiu savimi, draugystė su aplinka, visų savo vidinio instrumento stygų dermė – tai, mano manymu, ir yra tas dieviškas žmogiškumas, kurio kartais ieškome derindami sielos stygas ilgus metus, kol sulaukiame nušvitimo.

-         Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti savo teiginį laidoje, kad susidaro įspūdis, jog „moterys turi vyrus nuolat saugoti, kaip naminius gyvūnus, kad nepabėgtų“?

Laidos dalyviai taip įsijautė į diskusiją, kad pradėjo pliaukšti nebegalvodami. Nors, kita vertus, tokios diskusijos tam ir yra, kad žiūrovas pats pradėtų galvoti, analizuoti, stebėti save. Jos skatina saviugdą, nors jose nieko nepasakoma. Kaip labai akyla stebėtoja ir ausyla klausytoja nugirdau frazę: „Ką daryti, kad vyras nepabėgtų“. Uahahahaha! Leiskite man garsiai nusikvatoti jums į veidą neapspjaunant, žinoma, o kultūringai. Tas moterų beribis noras turėti vyrą – didžiausia jų klaida, nes tik per jas išaugo slunkių, nevalyvų, nesavistovių, piknaudžiaujančių rūkalais ir svaigalais iš neturėjimo nei tikslų, nei siekių, nes juk viską žmona ar draugė padarys, armija. Net bloga, kai pamatau pro langą nuo ryto iki vakaro besivalkiojančius patinusiais veidais tokius veikėjus, tikri naminiai gyvūnai, tik kažkodėl jų kepenų cirozes ir inkstų nepakankamumus visai visuomenei reikia gydyti. Fe. Tas nepaprasto vyriško kvapo namuose troškimas, tas siekis gyventi su vaikų tėvu, nors tie vaikai nemato tėvų santykiuose nei lašo šilumos, meilės ar paprsčiausio draugiškumo. Visa tai tik iliuzijos. Vargšės mūsų galvos, per šimtmečius pripumpuotos, išplautos nuo bet kokio savarankiško mąstymo ar savo gyvensenos modelio kūrimo galimybių. „Ką žmonės pasakys“ – kultinė tarybinių laikų frazė, niekur ji nedingo, mes lygiai taip pat bijome, kad žmonės apie mus pagalvos blogai, bet niekaip neįsisaviname, kad jie nepriklausomai nuo to, koks tu būsi ar kaip gyvensi, galvos pagal save, pagal savo sugedimo laipsnį arba pagal savo sielos užaugimo lygį. Vyrai ne kažkokie naminiai gyvūnai, kad taip ciniškai apie juos kalbėti. Pora arba gyvena kartu arba ne. Kodėl gyvena arba ne – milijonai priežasčių. Kiekvienas turi laisvą pasirinkimą, nuo tų pasirinkimų ir priklauso, kur gyvenimas nuves, į proto ir sielos tobulėjimą ar į zombizmą.

-         Ar sutiktumėte su kitomis laidos pašnekovėmis, teigusiomis, kad „vyriškumas yra dingęs“? Kokios to priežastys?

Man regis, kad visų šeimų ir sntykių modeliai likę nuo senų senovės. Yra merginų, kurios puoselėja savo kūnus, gausina garderobą ir  laukia turtingo vyro, po kurio sparnu galės gyventi be vargo, yra merginų, kurios žingeidžios, mokosi, keliauja, lavinasi ir joms tokio „pegaso“ visai nereikia, reikia bendraminčio, draugo, partnerio. Nors nuo modifikuotų organizmų, konservantų ir taršos žaibišku greičiu daugėja onkologinių susirgimų, nutukimų ir nevaisingų žmonių, bet daugintis lietuviai dar gali, mokslinių tyrimų duomenimis, lietuvių vyrų sėkla šimteriopai gyvybingesnė už kitų šalių vyrų, tad galiu užtikrinti, kad vyriškumas dar nedingęs nuo žemės paviršiaus. Susirūpinti reikėtų kokiam Tailandui, kur iš dešimties nujagimių tik trys – berniukai. Lietuvoje balansas gana normalus, tik dar galėtų mūsų jaunuoliai vengti nusikalstamų veikų, kvaišalų, itin greitų transporto priemonių ir nelaikyti baimės kažkokiu žeminančiu vyriškumą jausmu. Baimė – tai savisaugos inkstinktas. Tie, kurie nejaučia baimės yra arba bepročiai, arba bepročiai, kurie jau gydomi.

-         Kaip manote, kokios pagrindinės nesutarimų poroje priežastys? Kokia Jūsų asmeninė patirtis?

Nesutrimai, ginčai skatina kūrybingumą, taip bent jau sakė daktaras Hausas. Manau, kad daug nesutarimų tarp žmonių, gyvenančių kartu, kyla dėl dėmesingumo vienas kitam stokos, buities problemų, nepriteklių, užklasinės veiklos nebuvimo, tiksliau nuobodživimo kartu ir priekabių ieškojimo, noro turėti, o ne būti su partneriu, kito žmogaus savinimosi ir noro jį pakeisti, nors visi puikiai žino, kad žmonės nesikeičia, jie gali tik šiek tiek koreguoti savo elgseną ar pakeisti vieną ar kitą įprotį. Mano asmeninė patirtis labai abejotinos vertės skaitytojams, lai ji ir lieka mano asmenine patirtimi. O visiems, kurie turi drąsos ir pasiryžimo su kuo nors drauguti, linkiu pilnaverčių santykių. Neturėkite, o būkite. Lai jūsų gyvenimai kaip dvi paralelės eina viena šalia kitos, palikite partneriui ar draugui laisvę rinktis, džiaukitės paprasčiausiu buvimu su kitu žmogumi, nes gyvenime viskas labai trapu ir laikina. Laimės visiems ir džiugesio širdyse.

-Kaip manote, ar amžius turi įtakos antros pusės paieškoms? Ar gali būti meilei per vėlu?

Ne, amžius neįtakoja nei noro bendrauti, nei noro draugauti ir dalintis gyvenimiškais džiaugsmais. Gal tik per dažnai akentuojamas tas ,,paieškos” būtinumas. Sakoma, kas ieško, tas randa. Gryniausia tiesa, bet ieškojimas paklaikusiomis akimis su isterika ir nekantrumu dar niekam neatvedė į glėbį draugo. Svarbiausia – domėtis gyvenimu ir juo džiaugtis, tuomet ir bendraminčių atsiras. Niekam gyvenime nėr per vėlu. Žinoma, jei sugalvosi būdamas 70-ties užsiimti parašiutizmu, išbandyt tai išbandysi, bet gali ir kojas pakratyti.  Dar vakar dukterėčia pasakojo keletą sėkmingų meilės istorijų, kuomet veik šešiasdešimties metų moteris tapusi našle vėl sutiko savo pirmąją meilę, kuris taip pat našlys, ir jie tapo pora. Kas lemta visatoje, tam lemta išsipildyti. Meilei, šiltiems jausmams niekada nevėlu.

Ar pritariate, kad tiek 30, tiek 50 metų perkopę žmonės turi vienodas galimybes sutikti meilę?

Pritariu, pritariu. Aš kaip tik tame tarpsnyje (juokiasi), tik norėčiau amžiaus cenzą kiek padidinti, bent jau iki kokių 65 metų, jums leidus.

Kaip manote, ar abi lytis paliečia vidurio amžiaus krizė? Ar sutikote gyvenime ryškių pavyzdžių, kaip šios krizės pasireiškė?

Jūs čia jau turėtumėte klausti psichologo ir medico, nes vidurio amžiaus krizės tiek vyrams, tiek moterims ateina, bet skirtingom formom. Čia labiau žaidžia gamta, hormonai. Kai man ateis, aš tuomet jums ir papasakosiu apie savo pojūčius.

Darbabiržės naujienos

Vienai moteriškei vienoje Darbo biržoje pasiūlė vienoje firmoje grybus rūšiuoti, nors dar vakar “Jabadabadu” laidoje rodė siužetą apie šią firmą, pasakojo, kad žmonėms ten nemokamos algos, per valandą jie uždirba vos 2 lt, o jei neateini į darbą - gauni 50 lt baudą. Kinkuoja galvą moteriškė į šonus - nenori ji tų grybų, o darbabiržės darbuotoja burbuliuoja: “Imi darbą arba eini lauk”. Grybams jau net alergiją pajutusi moteris dar kartelį paprašė informacijos apie tą grybų firmą ir gavo atsakymą: “Jeigu neišeisit, iškviesim policiją”. Policijos nekvietė, bet iš Darbo biržos sąrašų išbraukė.

Nedidelės įmonės savininkas net keiktis išmoko, sako: “Pypt, jau nebegaliu: informavau Darbo biržą, kad man reikia dviejų darbuotojų, tai visos, kurias atsiunčia, tik prašo pasirašyti dokumentą, kad jos man netiko, nors Darbo biržos mokymo centre baigė specialius kursus ir joms buvo mokama stipendija. Tai ko jos tuos kursus lanko, jei žino, kad to darbo nedirbs? Girdėjau, kad net kyšius moka, kad patektų į tuos kursus”.

Kai kurie piliečiai sako tiesiai šviesiai – „dirbu nelegaliai, gyventi reikia, kaip ne kaip pinigėliai, o ir sveikatos draudimą valstybė tuomet už mane sumoka, šildymą kompensuoja, vaikus maitina“. Darbdaviui, atsisakius pasirašyti raštą apie netikimą, net akis išpučia, suprask, kaip tu, gyvulį, nesupranti, kad sunkiai verčiuosi, kur tavo užuojauta?!

Dar vienas jaunuolis susidūrė su Darbo biržos darbuotoja Aldona, kuri tiesiai šviesiai paklausė, ar jis negalvoja važiuoti dirbti į užsienį. Ei, palaukit, tai kaip čia dabar išeina? Žmogus juk dvidešimt metų mokėjo 1,1 proc. nedarbo socialinio draudimo nuo Sodros įmokų į Užimtumo fondą. Koks čia draudimas, jei netekus darbo tau siūlo keliauti kuo toliau?

Užimtumo fondas - specialus fondas, kurio piniginėmis lėšomis finansuojamos užimtumo rėmimo priemonės ir darbo rinkos paslaugos. Iš šio fondo skiriamos lėšos Darbo biržai, Darbo rinkos mokymo tarnybai ir jų teritoriniams padaliniams išlaikyti, nedarbo socialinio draudimo išmokoms mokėti bei užimtumo rėmimo projektams finansuoti.

Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis vidutiniai metiniai nedarbo rodikliai per praėjusį dešimtmetį buvo labai skirtingi. 2001 m. bedarbių skaičius siekė net 284 tūks., 2005 m. – dvigubai mažiau - 133 tūkst., 2007 m. Darbo birža buvo užregistravusi vos 69 tūkst. nedirbančių darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų, o 2009 m. šis skaičius šoktelėjo net trigubai ir siekė 225,1 tūkst. Šių metų pirmąjį ketvirtį Lietuvoje gyventojų užimtumo statistinio vertinimo duomenimis  bedarbių buvo 277 tūkst. Išvada -  Darbo birža su nedarbo didėjimu ar mažėjimu neturi nieko bendro, darbo vietų ji nekuria. Darbo skelbimus pasiskaityti gali kiekvienas Lietuvos pilietis ir pats viešosiose bibliotekose, kurios kompiuterizuotos ir pažangios.

Lietuvos darbo birža išsipūtė iki 90 teritorinių biržų, jų skyrių ir nuotolinių klientų aptarnavimo centrų. Kai kuriuose iš jų vienam darbuotojui tenka nuo 106,8 kv/m vienam darbuotojui (Jonavos skyriuje) iki 159 kv/m (Švenčionių skyriuje). Joniškyje Darbo biržos pastatas savo didybe nenusileidžia Vilniuje pastatytam Generalinės prokuratūros kubui. Tiesa, pastatas – milžiniškas, tik Joniškio Darbo birža prijungta prie Šiaulių teritorinės ir stovi jis vienišas, liūdnas, toks tamsus, nors visas iš marmuro.

Darbo biržoje ir  Darbo rinkos mokymo tarnyboje darbuotojų ir patalpų dabar nesumažinsi - jiems pats “nedarbymetis”, t.y. nedarbo daug, tad ir darbo su bedarbiais apstu. Darbo daug, daug ir atsainumo, ne visada ir nervų užtenka su interesantais bendraujant.  O nervus tausoti reikia, nes nuo nervų visos ligos, tai gal paimam ir uždarom darbabiržę, kad visi sveiki būtų?

Turi verslą – esi žulikas

Visais laikais Lietuvoje buvo ramių žolėdžių – sąmoningai, tvarkingai mokančių mokesčius ir jų nemokančių agresyvių gudručių. Šiuo metu net ir ramieji žolėdžiai išvesti iš kantrybės arba dalį pajamų nuslepia, arba važiuoja iš čia, kad nebegadintų sau sveikatos.

Vienas iš ramiųjų nurodo priežastis, kodėl išvažiavo dirbti į užsienį. Jo pasisakymas bendrais bruožais nusako, kokia nesveika kontroliuojančių institucijų persekiojimu pritvinkusi atmosfera tvyro šalyje: “Kai krizė prasidėjo, dėl kelių centų klaidos Sodra pradėjo blokuoti sąskaitas. Nors mokesčius visus sumokėdavau, tačiau patikros būdavo kiekvieną mėnesį... Tai kaip dirbti, jei esi nuolatos strese? Per tą stresą su mergina išiskyriau, o po to matau - velnias gaunas, tai neliko kito kelio… Dirbu dabar užsienyje, bet nestresuoju kaip gyvendamas  Lietuvoje.”

Kai kuriose užsienio šalyse pradėjus verslą keleris metus esi atleistas nuo mokesčių. Susitikime su Vyriausybės nariais Prezidentė pasiūlė panašiai tvarkytis ir Lietuvoje – metus atleisti nuo mokesčių smulkiojo verslo įmones. Tačiau Vyriausybė suabejojo tokio siūlymo racionalumu, nes greičiausiai bus piktnaudžiavimo atvejų. Eilinį kartą baimindamasi dalies apsukrių gudručių galimo piktnaudžiavimo Vyriausybė neduoda įkvėpti oro visiems.

Šalyje seniai nusitovėjusi tradicija - bet kurį krutantį žmogų traktuoti kaip tautos priešą. Logika tokia: jei turi verslą – esi žulikas. Jei bandai išgyventi iš savo veiklos - tave reikia prismaugti galutinai.

Apie kontroliuojančių institucijų tęstinę, bausmių skyrimu paremtą veiklą sklando legendos. Vienos užeigėlės savininkai pasakojo apie vieną reidą. Į jų patalpas įsiveržusios dvi moteriškės be jokio “nei labas, nei viso gero” puolė prie baro, susirinko butelius ir pradėjo patikrą. Kokia “nesėkmė” – nerado prie ko prisikabinti, bet pats tikrinimo vaizdas buvo siaubingas. “Pasijutome kaip nusikaltėliai”, - šyptelėjo užeigos šeimininkė. Keista, juk dar prieš du metus Vyriausybė dievagojosi verslą kontroliuojančių institucijų skaičių ženkliai sumažinti ir keisti jų darbo specifiką iš baudžiamosios į patariančią ir padedančią verslui. Patį skaičių sumažino apjungimais, sujungimais ir kitais “-imais” (nuo žodžio imti), bet tvarka liko sena.

Neseniai Seimo komitetuose buvo pristatyta “Nacionalinės kovos su korupcija 2011-2014 metų programa”, kurioje surašyti korupciją didinantys veiksniai ir priemonių planas, kaip tuos veiksnius sutriuškinti. Programoje konstatuojama: “Priežiūros institucijos orientuotos į nubaudimą, o ne į pagalbą, kas ne tik priežiūros sistemą daro neefektyvią (nes baudimas savaime neužtikrina teisės aktų laikymosi), bet ir sukuria korupcijos prielaidas, nes yra didžiulės paskatos išvengti baudų.” Šiame dokumente atsakingai pareiškiama, kad “ūkio subjektų priežiūrą vykdo daug institucijų (80 centrinių priežiūros institucijų, dešimtys regioninių institucijų ir kt.), kurių funkcijos iš esmės dubliuojasi”. Institucijos tarpusavyje nepakankami koordinuoja veiksmus, vykdo daug patikrinimų, todėl prižiūrimi ūkio subjektai patiria didelę priežiūros naštą ir siekia jos išvengti nelegaliais mokėjimais. Suprask, pamaitinai viešnią, davei šimtinę, pamaloninai dovanėle ir dirbi toliau...

Praėjus daugiau nei dvejiems gyvavimo metams Vyriausybė galų gale planuoja “parengti ir priimti teisės aktus, kurie eliminuotų netikslingas, besidubliuojančias ar panašaus pobūdžio funkcijas, didintų priežiūros institucijų bendradarbiavimą, optimizuotų (sumažintų) šių institucijų skaičių.” Puiku, tik nežinia, ar bebus su kuo bendradarbiauti ir kam patarti. Nesitiki, kad tikrintojai ir baudėjai staiga taps teigiamais herojais.

Lietuvoje taip jau įprasta, visur įžvelgti klastą ir niekuo nepasitikėti. Dauguma įstatymų priimama ne siekiant pagerinti verslo sąlygas, o ką nors draudžiant... Galima pagalvoti, kad, jei tik suteiksi laisvę tvarkytis verslui pačiam, jis būtinai nusuks mokesčius ir  piktnaudžiaus... Dėl dalies nesąžiningų gudručių, spaudimą draudimais, ribojimais ir tikrintojais patiria visi.

Korsetas telefonu – individualus siuvinys

Konkurencijos taryba šių metų sausio 20 d. priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, kad ortopedijos techninių priemonių gamintojai, sudarę kartelinius susitarimus, neleistinai pelnosi iš valstybės biudžeto ir pacientų. Taryba įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją pakeisti ydingą ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų nustatymo tvarką.

Į LR Seimo pirmininkę Memorandumu “Dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis paslaugų pirkimo organizavimo” kreipėsi technikos mokslų daktaras Gediminas Kostkevičius. Memorandume autorius siūlo panaikinti nuostatą, kad kompensuojamos tik individualiai pagamintos ortopedijos techninės priemonės: “Šis reikalavimas buvo nustatytas praeito dešimtmečio vidury, siekiant pagrįsti aukštas ortopedijos techninių priemonių kainas. Dauguma į rinką tiekiamų priemonių yra standartinės, individualiai pritaikomos (...). Siūtinių priemonių tarpe standartas sudaro 90 proc. visų gaminių. Vakarų Europos šalys reikalauja, kad įmonės pacientams pritaikytų kuo daugiau standartinių ortopedijos techninių priemonių, tuo tarpu Lietuvoje reikalaujama visas priemones gaminti individualiai.”

Pagal dabartinę tvarką, jei gydytojas skyrė siūtinį stuburo įtvarą (korsetą), pacientas turi atvykti į juos tiekiančią įmonę du kartus. Pirmą kartą priimamas užsakymas ir pacientas apmatuojamas, antrą kartą – primatuojamas pagamintas korsetas ir, jei reikia, pakoreguojamas, persiuvamos laikančios juostos. Korsetas guli sandėlio lentynoje ir pritaikyti jį galima pacientui atėjus iš karto, bet reikia suvaidinti, kad gaminys buvo gaminamas individualiai, reikia užvesti gamybinį lapą ir t.t., o visa tai didina produkto savikainą.

Dažnai kūprinuosi, tad Kalėdų proga paprašiau tėvų padovanoti man tokį stuburo įtvarą. Telefonu pasakiau tėvams du matmenis centimetrais ir po eglute radau puikiai man tinkančią ortopedinę dovaną. Kaip dabar prisimenu mamos žodžius, kuomet skambino dėl išmatavimų: “Tik tiksliai, vaikeli, išmatuok, nes jie specialiai pagal užsakymą siuva. Sakė, kad jei kurioje nors vietoje verš, tai galėsi persisiūti juostas ir viskas”. Kažin, kiek už šitą sakinį tėvai permokėjo?

LRS Audito komitetas sudarė darbo grupę, kuriai pavesta sistemiškai išnagrinėti, ar Valstybinė ligonių kasa racionaliai ir efektyviai naudoja PSDF lėšas pirkdama medicininę techniką viešųjų pirkimų tvarka ir be viešųjų pirkimų. Manau, kad tai geriau, nei nieko, bet segmentuotai narplioti ydingas ir blogai veikiančias visos sveikatos sistemos dalis netikslinga, šią sistemą ir jos finansavimo modelį reikia supurtyti iš pat šaknų, kad nebeliktų sąvokos “valdiški” pinigai ir vienų ar kitų įmonių protegavimo. Rašau ir pati tuo netikiu – juk Lietuvoje valdo pinigai. Pinigai sukuria sistemas, sistemos suvalgo žmones, kurie joms pasipriešina.

Reikia pinigų? Pinigų YRA!

Kai opozicinės partijos siūlė atstatyti pensijas į buvusį lygį, valdantieji šnypštė, kad tai populizmas, pigus reitingų auginimo triukas, nes pinigų NĖRA. Dar isteriškai vadino opoziciją valstybės griovėjais ir tikino – atstatysim, tik parodykite, kur tų litų paimti. Pensijų atstatymui nuo 2011 metų reikėjo 680 mln. litų ir mes, opozicijos atstovai, baksnojome pirštu net į kelias įšaldytų pinigų saugyklas. Viena jų buvo Valstybinės ligonių kasos sąskaitos (toliau – VLK), kuriose, kaip dabar paaiškėjo oho-ho, kokie likučiai, susidarę dėl perteklinio PSDF biudžeto, gulėjo. Tačiau, kai Audito komitete bandėme iškvosti VLK atstovus, kiek tų „likučių“ susikaupę, buvo, tikrąja to žodžio prasme, mykiama. Mykti buvo dėl ko, tiesiog tie „likučiai“ ar dar kitaip perteklius – 700 mln. litų pavidalu - riebiai mirko ir pampo terminuotais indėliais.
Valstybės auditoriai pirmą kartą atliko Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau - PSDF) finansinį auditą, nes Audito komitete kilo neaiškumų dėl prieš tai atliktų auditų, atliktų privačių audito įmonių. Norėjosi sužinoti tikrąją fondo finansinę padėtį, atskleisti galimus trūkumus. Labai keista, kad Valstybės kontrolė iki šiol niekada neauditavo PSDF, matyt, tai buvo naudinga kažkokioms suinteresuotoms grupėms. Eilinė karalystė karalystėje klestėjo, kol pas juos neatėjo Valstybės kontrolė ir nenustatė, kad ataskaitose, kurias teikia VLK, nurodyti neteisingi duomenys apie fondo pajamas ir išlaidas. Taškas.
Pro VLK rankas per metus praeina virš 4,2 mlrd. litų sveikatos sistemos pinigų. Kadangi už sveikatinimo paslaugas įstaigoms kasos moka tik kito mėnesio viduryje, tai galite įsivaizduoti, kokios sumos susikaupia vien už tą pinigų užlaikymą bankuose 45 dienas.
Čia turėtų kriuktelti kas nors iš Finansų ministerijos, kad tų VLK įšaldytų pinigų būtų užtekę tik vieneriems metams! O ką daryti kitais? O kitais, kaip žinia, visada jau vargsta kita valdančioji dauguma ir kuopia tai, kas palikta. Kartojasi istorija, kaip su pavyzdžiui, Daugiabučių renovavimui (modernizavimui) Europos Sąjungos skirtais 560 mln. litų, kurie guli dykai Liuksembugro banke, o ne kaip užskaityta valstybės skola ižde, kuomet Valstybė brangiai skolinasi mistinėse finansų rinkose ir... kaltų nėra.
2008 m. spalio mėn. tuometinis finansų ministras R. Šadžius taip sugalvojo, o po jo atėjęs prie iždo Algirdas Šemeta nepersigalvojo. Net jei būtume laikę tuos ES skirtus pinigus komerciniame banke, palūkanų per pusantrų metų būtume uždirbę 42 mln. litų. Klausimas, kaip tuomet VLK sugebėjo iš 700 mln. litų priauginti tik dešimt? Ach, tiesa, tik už 2-3 procentus palūkanų laikė komerciniuose bankuose.
Kaip PSDF tapo pertekliniu? Jau esu rašiusi apie ydingą formulę, pagal kurią skaičiuojama, kokia suma draudžiamas kiekvienas valstybės lėšomis Privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamas asmuo. Valstybės biudžeto įmokos į PSDF biudžetą už valstybės draudžiamus asmenis priklauso nuo Statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto (darbo užmokestis neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio vidurkio. Taip ir nutiko, kad ekonomikos nuosmukio metais teko visiems mokesčių mokėtojams sumokėti 800 milijonų litų daugiau, nei 2007 m. Ekonomikai kylant palaipsniui formulė, tiksliau procentai, pagal kuriuos skaičiuojamos įmokos yra teisingi, bet staigaus nuosmukio periodu – ne. Tas procentas turėjo būti peržiūrėtas ir gerokai sumažintas. 2007 m. valstybė mokėjo 353,2 litų už vieną asmenį, 2010 m. dvigubai, net 733,2 litų., o valstybės lėšomis draudžiamų asmenų juk yra virš 2 milijonų.
Ir pabaigai. Kas galėtų paneigti, kad valdantieji, įšaldę tuos 700 mln. litų, taip kaupė rezervą, kad galėtų pensijas atstatyti į 2008 m. lygį be didesnių nuostolių 2012 m. prieš rinkimus? Jei būtų atstatę pensijas nuo šių metų pradžios, kas jiems iš to? Juk reikia pataupyti geras žinias rinkimams, o tai tie pensininkai tokie užmaršūs, dar pamirš, kas čia tikrieji jų geradariai ir kas jiems pensijas grąžino.

Kaip A. Kubilius badautojams vagonėlį vežė

Jau 80 dienų, kaip prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, Nepriklausomybės aikštėje badauja Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos atstovai. Dar vasario 21 d. pradėta bado akcija jie siekia dialogo su Vyriausybe dėl kasos aparatų įvedimo dengtose turgavietėse maisto produktais prekiaujantiems smulkiesiems verslininkams. Tai viena ilgiausių bado akcijų per visą atkurtos Lietuvos istoriją. 41 dieną prie parlamento badavęs smulkiųjų verslininkų atstovas Eduardas Šablinskas dėl sveikatos sutrikimo išvežtas į Santariškių ligoninę. Ponas Eduardas – rekordininkas, tiek atlaikyti dar nesugebėjo niekas. Badaudamas jis neteko 27 kg svorio. Tai taip pat galime laikyti nauju lietuviškų bado akcijų rekordu.

Persikelkime dvidešimčia metų atgal. Parlamento gynėjas Vincas Vyrukaitis viename socialiniame tinklapyje patalpino keletą 20 metų senumo nuotraukų iš tuomet vykusios bado akcijos už laisvą spaudą su prierašu: “1991 m. kovą, užgrobus Spaudos rūmus, jų darbuotojų profsajungos pirmininkas Pranas Jatkevičius paskelbė bado akciją. Po 33 dienų kilo pavojus jo gyvybei. Su Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi Andriumi Kubiliumi nusprendeme atsivežti jo statybininkų vagonėlį prie užgrobtų dabartinių Vyriausybės rūmų, kur buvo įsikūrę Burokevičiaus perversmininkai. Šiemet gegužes 6 d. sukanka 20 metu, kai prie šios bado akcijos prisijungė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga”. Na, o ilgiausia bado akcija truko nuo 1991 m. pavasario iki rugpjūčio 22 d. Tuomet prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato vagonėlyje badavo LRT darbuotojai.

Paradoksalu, bet valdant tam pačiam vagonėlio prie Vyriausybės rūmų vežėjui Andriui Kubiliui, bado akcijų skelbiama tiek, jog greitai teks interesantams užsirašinėti į eilę ir nustatyti terminus, kiek galima badauti, kad galėtų badaujančio duonos, atsiprašau, oro paragauti visi norintys.


Dar vienas alogizmas, talkinęs badaujantiems už spaudos laisvę, mūsų vyriausybės vadovas paleido į gatvę šimtus leidybos srityje dirbančiųjų. Staigaus mokesčių pakėlimo aptalžyta spauda negali gyvuoti oriai, ji priversta nukėlinėti kepurę prieš finansų valdytojus ir partijų buhalterius, kad išgyventų. Poryt šalyje bus minima “Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos” diena. Kadangi šiuo metu spauda tik vos vos dvelkia laisve, siūlau keisti šį pavadinimą į „Spaudos praradimo, tuščių kalbų ir paskutinės knygos“. Kas už? Vienbalsiai!


Per pastaruosius du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius vyko įvairių bado akcijų. Prisiminkite Seimo narių Petro Gražulio ir Egidijaus Klumbio badavimą prieš šešerius metus (parlamentarai tuomet reikalavo, kad atsistatydintų KGB rezerve buvusieji užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius) arba pernai metais vykusią D. Kedžio šalininkų bado akciją prie prokuratūros.

Pastaraisiais metais bado akcijų tikslai visiškai kiti ir jų daugiau nei nuolaidas siūlančių akcijų parduotuvėse. 2009 m. liepos 2 d. bado akciją, kuri truko tris savaites, pradėjo Profesinių sąjungų konfederacija. Tuo pat metu dvi palapines prie Seimo rūmų buvo pasistatę du Pensininkų sąjungos nariai, reikalavę nemažinti pensijų. Pernai 16 dienų badavo Lietuvos vidaus reikalų sistemos pareigūnai. Statutinius pareigūnus atstovaujanti Lietuvos vidaus reikalų sistemos profesinė sąjunga protestavo prieš pareigūnų darbo užmokesčio ir pensijų sumažinimą bei nemokamų atostogų skyrimą. Prie šios 2010 m. rugsėjo 26 d. pradėtos bado akcijos prisijungė ir kitos profesinės sąjungos. Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius šią bado akciją išvadino neracionalia. Kažkodėl kai pats vežė savo statybinį vagonėlį prie Vyriausybės rūmų prieš dvidešimt metų badautojams už laisvą spaudą negalvojo, kad bado akcija – neracionalus sprendimų ieškojimo būdas, o jis pats – neracionaliausias žmogus planetoje.

Dabartinė Vyriausybė Į Lietuvos istorijos vadovėlius tikrai pateks. Juose bus rašoma, kad ilgiausia bado akcija po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko valdant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei 2011 metais, kuomet badavo smulkieji verslininkai, kuriems sunkmečiu Vyriausybė nusprendė dar labiau apsunkinti išgyvenimo sąlygas, įvesdama kasos aparatus turgavietėse. Šiandien jau 80 dienų, kai prie Seimo rūmų stovi vagonėlis, kabo plakatai ir badauja Lietuvos piliečiai. Seimo nutarimas nedelsiant Vyriausybei pradėti su jais dialogą – nevykdomas. Niekas jų nei aplanko, nei jie kam rūpi. Užsukus prie badautojų kūrenamo lauželio gali tik pajuokauti, kad jei numirs koks jų giminaitis, lai veža ne į morgą, o į vagonėlį ir sako, kad žmogus nuo bado numirė... Gal tada ir ateis kas pasidomėti ar pradėti bent jau viešiesiems ryšiams skirtą socialinį dialogą, kaip valdantieji mėgsta vadinti susitarimus su juos palaikančiais socialiniais partneriais.

Straipsnis "Tauragiškių balse"

Straipsnis iš laikraščio "Tauragiškių balsas"

Rinkimai baigėsi... rinkimai prasideda 2011-03-25


Tauragiškė Donalda Meiželytė apsisprendė dalyvauti ateinančiuose Seimo rinkimuose
Beveik prieš mėnesį baigėsi savivaldybių rinkimai. Valdžia dar iki galo nepasidalinta. Tebeverda aistros kuriant koalicijas, ,,šlifuojant“ tokioms jungtuvėms reikalingus susitarimus. Kartu su tuo... prasideda nauja rinkimų kampanija �" į Lietuvos Respublikos Seimą. Nors jie numatyti tik 2012 metų spalį, bet partijos ir politikai jau žvelgia į juos ir planuoja savo veiksmus.
Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu Tauragės rajonui atstovauja du mūsų išrinktieji - daktaras Stasys Šedbaras ir Donalda Meiželytė. Pirmąjį žmonės rinko vienmandatėje apygardoje, Donaldą �" visa Lietuva pagal partijų sąrašus. Vakar, kaip ir dažną pirmadienį, Donalda Meiželytė visą dieną praleido Tauragėje. Savo biure susitiko su rinkėjais, bendravo su ,,Tauragiškių balso“ žurnalistais. Vienas iš klausimų, kuriuos pateikėme savo kolegei žurnalistei Donaldai, buvo toks:
- Ar dalyvausite ateinančiuose Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose?
- Šitą klausimą girdžiu nuo pat pirmos dienos, kai tik pradėjau darbą Seime. Pradžioje tikrai dar negalėjau atsakyti, bet šiandien sakau - taip. Aš tikiu Lietuvos ateitimi, man tai ne koks nors šūkis, o tikras pojūtis. Manau, kad turi vykti kaita politikoje ir joje turi išlikti gabiausi, imliausi ir padorūs žmonės. Seimo nario darbas - tai ne tik plenariniai posėdžiai, vykdomosios valdžios kontroliavimas, teisės aktų studijavimas, bet ir nuolatinis bendravimas su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad galiu priimti tauragiškius savo biure, o kai kuriems ir realiai patalkinti.
- Ar ketinate dalyvauti rinkimuose kaip partijos narė, ar kelsite savo kandidatūrą kaip nepriklausoma kandidatė?
- Nepriklausomumas yra tik graži pasaka. Vis tiek po to tenka šlietis prie vienos ar kitos partijos frakcijos Seime. Svarbiausia, kad pačios partijos veiktų skaidriai, nenaudotų rėmėjų finansų balsų pirkimui, o valdžios - savo partiečių poreikiams tenkinti. Šiuo metu esu Krikščionių partijos prezidiumo narė. Vykdant nuosaikią, nepopulistinę politiką sunku, bet juk norint pasiekti užsibrėžtų tikslų, reikia ir kantrybės, ir darbo, ir truputėlio sėkmės.
- Tauragiškiai gali klausti, o ką gero žadate nuveikti Tauragei, jei jus išrinktų?
- Geras klausimas. Turėčiau atsakyti, kad tikrai nieko konkretaus. Juk tik gera įstatyminė bazė, teisingas valdymas ir racionalus nacionalinio biudžeto paskirstymas sąlygoja geresnį tiek Tauragės, tiek Alytaus, tiek kitų miestų žmonių gyvenimą.
Miestų gerove ir infrastruktūra bei darbo vietų kūrimu gali pasirūpinti ir savivaldybės, tačiau jos bus bejėgės mažinant socialinę atskirtį ir gerinant piliečių gyvenimo kokybę, jei valdantieji ir toliau vys gyventojus iš Lietuvos, jei dusins smulkųjį ir vidutinį verslą nepakeliamais mokesčiais, o kiekvienu nauju mokesčio pakėlimu darys Lietuvą nekonkurencingą ir nepatrauklią investitoriams. Man labai patinka, kaip gudragalviai politikos ,,vilkai“ sugeba apkvailinti žmones, kad štai - jau kontroliuojančių institucijų sumažės, jau valdininkų aparato ,,hidrai“ apkapos čiuptuvus. Visa tai vėjas. Dirbu Audito komitete, o mums pirmiems tenka susipažinti su Valstybės kontrolės ataskaitomis. Norint pakeisti vieną ar kitą blogybę, tenka dirbti metus, nes sistema priešinasi. Manęs sistema nesuvalgė ir nenupirko. Tie, kurie turi vykdomąją valdžią savo rankose, naudoja dešimtis milijonų viešiesiems ryšiams. Tad laiko klausimas, kuomet sugalvos mane morališkai ,,padaužyti“. Patikėkite, jei net prezidentė sako, kad šalį valdo oligarchai ir nusikaltėliai, o pati skyrė tiek teisėjų, prokurorų, nuo kurių ir priklauso viešojo intereso gynimas, tai ką kalbėti eiliniam piliečiui apie teisingumą mūsų valstybėje. Pagal korupcijos rodiklius lygiuojamės su Afrikos šalimis, pirmaujame Europoje pagal žmogžudysčių, savižudybių skaičių, antidepresantų vartojimą. Per dvidešimt metų siekdami išlikti valdžioje politikai prikurpė tiek šalpų ir pašalpų ir taip demotyvavo dirbantį žmogų mokėti mokesčius, kad dabar turime tai, ką turime. Nenoriu tirštinti spalvų ir tikrai matau ne vien negatyvius elementus visuomenėje. Pirmieji poslinkiai link sveikos socialinės aplinkos jau matyti �" kuriasi ir stiprėja bendruomenės, savo veiklą vysto judėjimai, vyksta tvarkymosi akcijos. Naudodamasi proga, noriu palinkėti visiems tauragiškiams susitvarkyti savo kiemus ir nepamiršti pabarti šiukšlintojų. Geros talkos visiems.

Daiva KYBARTIENĖ

Dantukų fėja ir kiti PSDF interesantai

Bendradarbė Aldona (vardas pakeistas) papasakojo savo protinių dantų rovimo istoriją. Istorija prasidėjo kaip ir visiems mirtingiesiems. Su odontologo siuntimu ji nukulniavo į Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio kliniką – iškiliausią odontologijos šalyje centrą. Paprasčiausiai konsultacijai pas ortodontą čia galima užsirašyti pirmą mėnesio dieną anksti ryte. 120 taip vadinamųjų „talonėlių“ išrašoma per porą valandų. Nespėjai ar neprisiskambinai – lauk kito mėnesio pirmos dienos. Chirurginei protinių dantų rovimo operacijai kolegė užsirašė ir tris mėnesius kantriai laukė Dantukų fėjos patepimo, nors laukti nebuvo linksma, juk taip protas užspaustas! Galų gale, praėjus ketvirčiui metų, ankstų rytą ligonė prisistatė į kliniką. Be skubos ir streso, nes nervinti ligonių nevalia, darbuotojos ją užregistravo ir paskyrė lovą palatoje. Darbingo amžiaus teisininkė praslankiojo iki vėlyvos popietės po skirtąją teritoriją. Kai už lango pradėjo temti, pasirodė chirurgas ir pareiškė, kad operuos penktadienį (buvo trečiadienis). Toliau sekė dialogas. „Aš negaliu čia gulėti iki penktadienio!“. „Aš negaliu jūsų išrašyti“. „O kokia bus nejautra, pilna ar vietinė?“. „Kokios norėsite, tokią ir darysime“. „Bet jūs geriau juk žinote, kokia geriau“. „Nėra nei geriau, nei blogiau, kokios norėsite, tokia ir bus“. „Kada galėsiu važiuoti namo po operacijos?“. „Po savaitės“. „Kodėl taip ilgai?“. „Stebėsime“. Po šio smagaus pacientės ir operuojančio chirurgo pokalbio rautinų protinių dantų šeimininkė gūžčiodama pečiais paklausė lovos kaimynės – tai gal reikia sumokėti daktarėliui, kad trumpiau čia laikytų ir greičiau išoperuotų? Lovos kaimynė iš provincijos prunkštelėjo, suprask – nesusipratėlė, ir kaip mat išpyškino įkainius – 500 Lt chirurgui, 300 Lt anestezeologui, 50 Lt slaugei. Suskaičiavo Aldona „pakišas“, pasvarstė, kiek ji turės gulėti klinikoje, kad iš ligonių kasų už „lovadienius“ gydykla litų prisiskrebentų ir iš karto už telefono aparato sutuoktiniui skambinti: „Alio, Rimvydai, važiuok manęs greičiau iš čia pasiimti!“ Dantukų fėja aplankė Aldoną kitą dieną privačioje klinikoje. Operacija buvo atlikta su vietine nejautra už 1000 Lt per 40 minučių, o palengvėjusia pinigine, bet atlaisvintu nuo spaudimo protu pacientė paleista namo.
Žalgirio klinikoje pacientai skirstomi į kramtančius ir nekramtančius. Net valgykloje paklausia: „Kramtantis? Nekramtantis?“ Mat didesnė dalis pacientų po žandikaulių, veido kaulų operacijų ir negali net prasižioti ar paprieštarauti ir reiškia nepasitenkinimą tik mykimu pro sukąstus dantis. Aldonai dar pasisekė, kad ji buvo iš „kramtančiųjų“ flango.
Optimizuokim, taupykim, veržkimės diržus! Šūkiai vieni, o realybėje – visai kiti veiksmai. Kitai pažįstamai gydytoja pasiūlė padaryti tyrimą po operacijos ir pridūrė, kad „dėl viso pikto, nes šiaip to tyrimo nereikia, bet labai geras aparatas, pačiai bus įdomu, be to, paskui šią paslaugą iš ligonių kasų ateis 3000 Lt.“ Kažin, ar tokią procedūrą pacientė būtų sutikusi atlikti, jei reikėtų sumokėti nors dalį visos sumos.
O štai dar vienas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) pinigų neracionalaus naudojimo būdas. Šeimos gydytojas nukreipia pacientą pas specialistą, pacientas gauna iš to specialisto pasiūlymą atlikti tyrimą geresniu, kokybiškesniu aparatu, kuris lyg tyčia yra privačioje klinikoje, kurioje lyg tyčia specialistas dirba papildomai. Taip Valstybinei ligonių kasai tenka sumokėti už du negaluojančiojo apsilankymus pas specialistą ir už kelis tyrimus kelioms sveikatinimo įstaigoms. Kodėl gi ir ne? Mes juk žiauriai turtingi. O pasak Ministro pirmininko net reikia saugotis, kad neišprotėtume nuo tokio pašėlusio ekonomikos augimo.
Peršasi išvada, kad sveikatos apsaugai skiriami pinigai naudojami neracionaliai. O ir kam? Juk tai „valdiški“ pinigai, niekieno! Gal ir „valdiški“, bet PSDF 2011 m. biudžeto eilutės sako ką kita. Planuojama, kad dirbantieji sumokės 2,4 mlrd. Lt Sveikatos draudimo įmokų, valstybė savo lėšomis (tų pačių mokesčių mokėtojų sąskaita) sumokės 1,6 mlrd. Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis. Pridėjus dar vienas kitas pajamas ir įplaukas į PSDF – suma priartėja prie 4,2 mlrd.Lt. Ir patikėkite, visa šita suma bus išleista, reikia to ar nereikia, nes pats PSDF paskirstymas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, skatinamąsias paslaugas ir gerus darbo rezultatus – labai keistai reglamentuotas. 2005 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu įtvirtinti mokėjimo už pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas būdai. Pirmasis – bazinis mokėjimas už įrašytų į sąrašą aptarnaujamų gyventojų skaičių, antrasis – papildomas mokėjimas už suteiktas skatinamąsias PAASP (pirminė asmens ambulatorinė sveikatos priežiūra) paslaugas, trečiasis – papildomas mokestis už prevencinių programų priemonių vykdymą.
Tai gi, pagal nerašytą taisyklę šeimos gydytojai arba gydymo įstaigos didžiausią sumą iš Valstybinės ligonių kasos gauna už „prirašytas galvas“ – 85% visos sumos, o už tai, kad ligonis atėjo ir už faktiškai atliktas paslaugas tik 15% sumos. Jei surinktų PSDF nors ir 10 milijardų litų – garantuoju, kad išleistų viską tiems brangiems, tiesiogine to žodžio prasme, pacientams, bet jiems nepagerėtų, nes tikslo pagydyti ligonį mūsų sveikatos sistema sau nekelia, ji sutinka tik prižiūrėti piliečių sveikatą.O tuo tarpu per TV suksis brangiausios reklamos, kviečiančios už Valstybinės ligonių kasos – mūsų visų pinigus lazeriu privačioje klinikoje nudeginti nereikalingus apgamus. Ir kas patikrins, kiek tų apgamų, reikia ar nereikia, lazeriais pašalins, įkalčių juk neliks – turiu omenyje nudegintus apgamus.

Donalda Meiželytė

Lietuviškų rinkimų ypatumai

Ekrane tragiškiausi miesto vaizdai. „Nerandate vietos automobiliui prie savo namų? Jus erzina automobilių spūstys? Akis bado milijonus surijusios armatūros?“ Uuuuuu! Aaaaaaa! Fone skamba muzika iš siaubo filmų, trūksta tik obojaus iš „Petios ir vilko“. Staiga – oplia, nušvitimas! Tik jis labaiu panašus į sceną iš “Švytėjimo”. Ekrane aplink griuvėsius susirūpinusiu veidu vaikšto tautos tėvas – socdia Adomas-vičius. Taip ir iškyla prieš akis plakatas tūkstantis ant trijų tūkstančių kv/m (socdių partija juk seniai jau politikos rinkoje, gali sau leisti), kuriame jis eina kaip tautos tėvas, o šalia vaikai (vadas ir vaikai – patikrintas variantas dar nuo V.I.Lenino laikų), motinos, neįgalieji. Jis - jų siena, jų maitintojas.
Pagal socializmo idėją adomas-vičių šeima turėtų gyventi taip – tėtė grįžęs su uždarbiu padalina viską po lygiai kitiems šeimos nariams, net ir tiems sūnaitėliams, kurie piktnaudžiauja alkoholiu ir net nesiruošia dirbti. Šeimose dažniausiai vaikai ir nedirbantis sutuoktinis geistų socializmo, o dirbantis šeimos maitintojas – konservatizmo, kad visi šeimos nariai naudotųsi galimybėmis ir dirbtų, užsidirbtų, būtų gyvybingi ir motyvuoti, galų gale tiesiog veiklūs. Ką padarysi, bet yra kaip yra ir gatvių šlavimas savivaldybėse turi vykti mojant šluotražiu arba iš kairės, arba iš dešinės, arba iš viso teisingai bei gi darbščiai. O tai ir nusprendžia gyventojai. Klausimas, kas juos paskatino balsuoti vienaip ar kitaip.
Vaškinių, gerai „fotošopu“ padailintų veidų be negatyvių mimikų tradicija rinkiminiuose plakatuose tęsiasi. Lėktuvas krenta, bet instrukcijoje, kaip elgtis tokioje kritinėje situacijoje, pavaizduotų keleivių veidai šviesūs ir ramūs. Tartum nieko ir nevyktų, jie ramiai maunasi deguonies kaukes, ramiais besišypsančiais veidais lenkiasi prieš lėktuvo sudužimą. Tai tarsi hipnozė, tokiais tapybiškais veidais švytėdavo visos muilo ir skalbimo miltelių reklamos Amerikoje prieš daugybę metų. Lietuvoje laikas sustojo.
Tie, kurie jau nuo neatmenamų laikų gyvena savo partinėje sistemoje su pradniu komjaunimo kapitalu, arba netikėtai gavę teisingą ministeriją, kuri leidžia susisiekti su duokles mokančiais „statytojais ir klojėjais“, negailėjo pinigų ir vaidenosi visur, kur pažvelgsi. Laisvųjų masonų ministras net nesivargino fotografuotis su savo vietininkais, priklijavo nuotrauką šalia ir štai – sveikai protaujantys dešinieji, kurie jau du metus „protauja“ kartu su pagal juos „neprotaujančiais“ dešiniasiais. Čia kaip slaugės ir ligonio santykiai, paremti tuo, kad lašelinė - slaugytojos jursidikcijoje, bet ja naudojasi ligonis. Keista simbiozė. Įsivaizduokite, jei parazituojanti kempinė spiegtų, kad medis, kurio syvais ji maitinasi ir be jo neišgyventų – paskutinis asilas. Kaip žinia liberalų sąjūdžio partijos kasos jau kadencijos pradžioje ėmė pūstis nuo „klojėjų ir statytojų“ draugiškų injekcijų.
Kitoms partijoms teko naudoti taktiką „pirk žmogų po 2,5 Lt metams”. Ar įsivaizduojate, į kokį dvasios ubagyną nuvaryta tauta, kad parsiduoda už 2,5 Lt metams, net nepagalvodama, kad tai jiems gali būti nuostolingiau šimteriopai! Labai Teisingos buvo partijų iniciatyvos talkinti norėjusiems balsuoti iš anksto. Įdėta Darbo buvo nemažai, juk reikėjo patalkinti transportu ir dešimtinėmis bėdžiams su socialumo trūkumu. Net ir Socialiai teisingieji siūlė bendruomenių pirmininkams atlygį už tam tikrą kiekį balsų. Tokios aršios rinkiminės kovos Lietuva dar nebuvo mačiusi. Agituojami žmonės dievagojosi, kad jau seniai pardavė balsus ir negali pavesti pirkusiųjų, kiti labai nenori, kad keistųsi valdžia vietoje, nes giminės dirba savivaldybei pavaldžiose įstaigose. Na, jei mano sesuo dirbtų seniūne už 3200 Lt į rankas, taip pat pagalvočiau, ar man geriau sesuo su tokia gera alga, ar sesuo bedarbė.
Apie Demkrikų-TS veiksmus nekalbėkime, eilinės bėgančios reklaminės eilutės iš sakyklų, plakatų plėšymas (bent jau žmonės kalba, kad Žirnių dėdė taip darė Utenoje, kažkas lyg ir nufotografavo), konkrečių instrukcijų, kaip balsuoti dalinimas senajam gerajam elektoratui, nepamirštant kuo riebiau užbraukti kitas partijas, kad tik močiutės ir senoliai nesupainiotų, kurie yra „tikrieji“ krikščionys, o kurie „netikri“. Tikiuosi, kad tai tik vienetiniai atvejai, o padoriems demkrikams dėl to kaista ausys.

Pasižvalgius po kai kuriuos rajonus pradedi įtarti, kad socdių ar teisingųjų partijoms apsimoka investiciškai nepatrauklios jų valdos, juk tuomet jose gyvena tik valstybės tarnautojai, drebantys dėl savo darbo vietų ir vykdantys visus partijos vadų paliepimus, nes nei vienas negauna darbo neįstojęs į partiją? Apsimoka. Tik atsirastų darbo vietų, suklestėtų verslas - visi juk špygas rodytų politikams ir gal demokratija susidomėtų, dar, neduokdie, nuverstų nuo valdžios. Prieš rinkimus seniūnai lyg tarp kitko arba tiesiogiai neišmanėlius auklėjo: „Jei nebalsuosi už mus, negausi malkų, socialinės išmokos ir t.t.“ Sistema paprasta, partija x laimėjusi rinkimus įdarbina visose institucijose, tame tarpe ir seniūnais, savo partiečius, prastumia vieną kitą projektą, gauna grynais arba į partijos kasą. Atėjus rinkimams dalį tų pinigų išleidžia balsų pirkimui, reklamavimuisi ir veikia per savo skirtus į įvairias pareigas partiečius, vėl būna išrinkti ir toliau mulkina vietinius gyventojus, kad tik jų dėka buvo nutiesta ta ar ta kelio atkarpa, renovuota mokykla ar pastatytas baseinas. Žmonės įtiki, kad čia ne jų mokesčių pinigai leidžiami buvo, o tos partijos dosnumas pasireiškė. Nesvarbu, kad pastatytas baseinas ar stadiono rekonstrukcija galėjo būti atlikta ne už 15 milijonų, o tik 5 mljn.
Jei rašyčiau savo pastebėjimus apie priešrinkiminę kelionę po Lietuvą, tai pirmą puslapį rašyčiau didžiosiomis raidėmis ir tik balsiais. Įsitikinau, kad demokratijos Lietuvoje lygiai tiek, kiek raugiontų kopūstų kubile spanguolių. Tik lietuviškos demokratijos fasadas gražus, nupudruotas, bet vidun geriau nežiūrėti, nes po tokių vaizdų susirgsite insomnija. Labai juokingai po tokių rinkimų atrodo džiūgaujantys partijų vadai, kurie puikiai žino, kad vieni gavo balsų tiek, kiek turėjo agresyvumo, pinigų, kiti – įtakos, jau valdomų rajonų ir juose tarpstančių partiečių.
Siūlau įstatymo pataisas, kad išankstinio balsavimo nebūtų, juk yra balsavimas paštu. Tai sumažintų apsvaigusių autobusų kiekius ir padidintų dainos „Mėlynas autobusiukas“ populiarumą. Balsų pirkimo – pardavimo atvejai neišaiškinami, nes parduodantis balsą lygiai taip pat tampa baudžiamuoju, nors paėmęs pinigus jis juk gali balsuoti už ką tinkamas, balsavimas juk „slaptas“. Žinoma, net ir pakeitus Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, kad baudžiamas būtų tik pirkėjas ar net pritaikius Baudžiamąjį kodeksą perkantiems balsus, tokių bylų būtų mažai, nes tokie „pirkimai“ vyksta mažuose miesteliuose, kur visi vieni kitus pažįsta ir neprasižios net įkaitinta geležimi tardomi. Pigiau balsus pirkti, nei kabinti plakatus ar talpinti reklaminę medžiagą į spaudą, kurioje politinių reklamų įkainiai per šiuos rinkimus stipriai padidėjo, ačiū užsispyrusiems valdantiesiems dėl autorinių darbų įsodrinimo ir PVM spaudai padidinimo. Gal dėl to dažnai ir girdime pasakymą „politinė rinka“?
Esame slunkių tauta, jau visai suvingėjusi, tai – faktas. Tarkime, dešimt procentų nebalsavo, nes dirba užsienyje, dalis nebalsavo, nes taip protestavo prieš prastai besitvarkančią valdžią ir partijas, bet juk buvo galima balsuoti už nepriklausomus, save iškėlusius kandidatus, ar jų koalicijas, atiduoti savo balsą ne partijoms, kurios priklausomos nuo verslo, bet tiesiog pačiam versui kaip Kaune ar Raseiniuose.
Vilniuje sužibėjo lenkų, rusų ir kitų tautų jungtinis choras. Puikiai! Iš jų reikia mokytis vieningumo. Įsivaizduokite, renkama miško taryba. Vos tik pelėda skelbia rinkimų pradžią, barsukai guviai susikooperuoja ir išrenka barsukus į tarybą, nors miške daugiau kiškių, lapių ir meškų dar gi pelėdų. Tik lapės nuolat užsiėmusios kiškių gaudymu, o meškos miega žiemos miegu (pelėdos tiesiog labai protingos ir pakilusios virš gyvenimiškų reikalų).Taip miega ir mūsų lietuviškas pilietiškumas ir didžiavyrių dvasia. Mes kaip tos močiutės, kurioms paskambina negeras žmogus ir sako: „Jūsų anūkas sužalojo žmogų, neškite čion pinigus“, o mes ir nešame, net nepagalvoję, ar iš viso turime anūką! Sąlygos mokytis ir šviestis šalyje sudarytos geros, tačiau šviestis norinčių mažoka. Patogiau leisti dienas maloniai apspangus, būti lengvatikiais, pasiduoti manipuliacijomis, šventai tikėti viskuo, ką rašo spauda ar rodo televizijos. Iki nefasadinės demokratijos šalyje toli, nors kai kas priimant „Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo“ naują variantą iš labai labai aukštai pasakė: „Demokratijos pas mus ir taip per daug“.

P.S. Apie valdymo meną daug pamokymų rasite N.Makiavelio veikale „Valdovas“

Donalda Meiželytė

Aš esu Lietuvos patriotė

Aš esu Lietuvos patriotė ir neįsivaizduoju gyvenimo kitoje šalyje. Neįsivaizduoju tol, kol nesu priversta emigruoti. Gyvenimas priverstų – kaip raketa šaučiau į kokią svečią šalį. Tuomet jau nebebūčiau Lietuvos patriotė? Būčiau. Visiškai nesvarbu, kur žmogus gyvena, svarbiausia, ką jis jaučia. Pažiūrėkime į britus. Jiems rūpi, kad pasaulyje būtų taika, nes visame pasaulyje gyvena ir dirba daugybė anlgų. Aš lygiai taip pat manau, kad savo meilę Lietuvai, savo patriotizmą galima išreikšti ne vien tik deklaruota gyvenamąja vieta Zanavykuose, bet ir okupuojant naujas darbo rinkas ir teritorijas svetur. Kuo mes blogesni už kinus ar tuos pačius britus? Kai mus pradeda gąsdinti, kad po kelių dešimtmečių lietuvių liks tik 2,5 milijono, norisi nusijuokti. O gal visame pasaulyje mūsų bus 25 milijonai? Lietuvių bendruomenės užsienyje stiprėja, kai kurios švenčia dešimtmečius. Štai, kur reikia talkos. Aukščiausiame lygmenyje turi gūti deramasi dėl savaitgalinių lietuvių mokyklėlių gyvavimo sąlygų, turi vykti nepertraukiams bendradarbiavimas su lietuvių bendruomenėmis. Juk gali būti visiškas tinginys, gyventi Lietuvoje ir jos visa širdimi nekęsti, kaltinti ją dėl nenusisekusio gyvenimo ar nepritekliaus net nesusimąstydamas, nes tam košės galvoje mažoka, o ką aš tokio nuveikiau, kad man būtų gera? Gali gyventi nors ir Naujojoje Zelandijoje, bet dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje, organizuoti lietuviškas vakarones ir talkinti čia likusiems giminaičiams. Pažiūrėkite, Antanas Guoga, parėmė mūsų šalies krepšinio rinktinę per Pasaulio krepšinio čempionatą, nors negyvena Lietuvoje. Ar mums malonu skaityti apie lietuvių kilmės užsienyje gyvenančius ir daug pasiekiančius tautiečius? Taip, labai malonu. O ar mums patinka, kai Melas Gibsonas lietuvius išvadina ašrtadančiais su beisbolo lazdom? Ne, nepatinka. Ar mums patinka, kai Lietuva literatūros veikale ir kine tampa Hanibalo Lekterio gimtine? Ne, nemalonu. Reiškia, kad mums rūpi, ką apie Lietuvą galvoja pasaulis, kokią ją įsivaizduoja, reiškia mes – patriotai.
Patriotizmas – dalykas rimtas. Niekas nėra jo gyvo matęs, visi tik kalba. Patriotizmas gimsta tuomet, kai didžiuojiesi savo šalies santvarka, gyvenimu ir aplinka. Deja, šiuo metu daugelis negali tuo pasigirti. Bet juk dalis šalies sėkmės priklauso ir nuo mūsų pačių. Štai, visą žiemą prie mūsų daugiabučio kasu sniegą. Mano automobilis po stogu, požeminėje aikštelėje, tai man lyg ir neaktualu turėtų būti nukasinėti kaimynų automobiliams vietas stovėjimui ir privažiavimui. Bet man patinka, kai kiemas tvarkingas, kai laiptai neužgliaumėję sniegu, o be to, gryname ore padirbėti – sveika. Jei kiekvienas mūsų skirtume bent kelias valandas per savaitę tokiems darbeliams, tai ir pas mus būtų gatvės tarsi išlaižytos kaip pas kokius austrus. Dėl santvarkos galima būtų ginčytis, vis pasigirsta žvygtelėjimų, kad ir Lietuvoje reikia įvesti autoritarinį ar prezidentinį valdymą. Žmonės nusivylę ne tiek demokratine santvarka kiek pačia valdžia. O dabar ranką prie širdies pridėję pasakykite, kuris iš jūsų, sužinojęs apie neteisėtus finansinius veiksmus vienoje ar kitoje įmonėje, apie nelegalius atsiskaitymus, pranešėte mokesčių inspekcijai? Kuris įskundėte, o tiksliau pasakėte TIESĄ apie savo kaimyną, kad pastarasis vagia elektrą? Ko tai nematau pakeltų rankų. Va, čia ir prasideda. Vieni gali būti nagučiais į save ir apgaudinėti valstybę, kiti tai matydami užsimerkia, nors nukenčia nuo to patys. O kontrabanda? Čia tai visiškas fiasko. „Latras“ (dažnai išgėrinėjantis aut.past.) perka kontrabandinę degtinę ar ką ten tokio, valstybė negauna 10 Lt (akcizo mokestis), tie pinigai nepasiekia sveikatos sistemos. “Latras” suserga kepenų ciroze ir mes visi, “dorieiji žolėdžiai” (mokantys mokesčius arba nemokantys jų nemokėti aut.past.) savo sąskaita dar jį gydom. Tas pats su rūkaliais ir jų gydymu nuo onkologinių plaučių ligų. Pirkdami kontrabandines prekes mes atimame patys iš savęs, nes pelnas nusėda kontrabandininkų kišenėse, o ne mokesčiais į iždą.
Dažnai pajuokauju, kad myliu Lietuvą, bet nemėgstu jos klimato. Bet tik pajuokauju. AŠ MYLIU LIETUVĄ! Man skauda dėl jos. O ar skauda Jums?

Ar gintų lietuviai laisvę šiandien?

Pirma, reikėtų pasiaiškinti, kas yra laisvė ir su kuo ji valgoma. Spėlioti, kas būtų, jeigu būtų - netikslinga, nes vargu, ar iškilus pavojui savo šaliai, o tai reiškia savo šeimai, artimiesiems, mes neimtume ginklų į rankas. Klausimas tik, ar žinotume, kur ką spausti ginklo korpuse, nes ginklai technologiškai pažengę taip pat, kaip ir telefono aparatai - nuo laidinių iki išmaniųjų. Lietuva visuomet buvo kaip kokia tranzitinė karų ir santvarkų teritorija, todėl tautiečiai visuomet gebėjo ne tik kovoti už išlikimą ginklu, bet ir prisitaikymu prie naujų susiklosčiusių sąlygų. Tas gebėjimas gerai atspindimas tik ką anapilin išėjusio Lietuvos kinematografijos šviesulio Almanto Grikevičiaus juostoje pagal J.Avyžiaus to paties pavadinimo romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976 m.). Net saldu klausytis juostos pabaigoje Gedimino Džiugo (vaid. Juozas Budraitis) monologą prie stalo apie tai, kad mums rūpi tik savos kiaulės ir kad pamiršome, jog esame Lietuviai. Lietuviai labai inertiški žmonės, tam, kad juos privestum iki kraštutinumų, reikia laiko ir pastangų. Bet jei jau privedei, tai laikykis, maža nepasirodys.
Vienas būdamas fiziškai laisvas gali būti nelaisvas savo dvasia, gyventi baimėje ir prietaruose, kitas net kalėdamas už tiesą ar savo politinius įsitikinimus, gali būti laisvas savo mintimis ir siela. Laisvė - tai ne besaikės linksmybės ar lengvas gyvenimas negalvojant apie rytdieną, tai didžiulė atsakomybė. Pripratome per 50 metų svetimoj, primestoj „sąjungoj šlovingoj“, kad už mus kažkas ten, aukštai, kaip kokia apvaizda pagalvos, viską suplanuos, o mūsų darbas tik bliauti „ura“. Dėl to per 20 nepriklausomybės metų tikrai ne visiems pavyko išmokti gyventi savo galva ir būti atsakingais už save. Gal dėl to ir kiša valdžia kuo daugiau draudimų ir apribojimų, nepasitiki žmonių sąmoningumu.
Nutirpo sniegas, išlindo visas žiemos “gėris” – šunų šūdai ir šiukšlės. Tai kam mums ta laisvė, gerbiamieji, jei negerbiame nei savęs, nei mus supančios aplinkos? Gal mes iš tiesų verti tik autoritarinio valdymo ar kokio totalitarinio režimo, jei nesugebame būti atsakingais už savo namus, kiemą, miestą? Ostapas Benderis kartą klausė Kisos Vorobjaninovo: “Kam jums pinigai, Kisa, jūs juk neturite fantazijos!” Tai gal ir mums tos laisvės visai nereikia, nes mes nemokame su ja elgtis atsakingai?
Prieš 20 metų mano tėtis Tadas Meiželis buvo ketvirtu numeriu sąraše sušaudymui (64 tauragiškiai jame buvo). Per Sausio įvykius jis su kolega Tauragės spaustuvėje spausdino padrąsinantį kreipimąsi į gyventojus, kaip elgtis okupacijos atveju, tuos biuletenius naktį su sesers vyru mėtė slapta į pašto dėžutes žmonėms visuose Tauragės mikrorajonuose. Kabelinėje televizijoje šį kreipimąsi tėtis persakitė ir tas įrašas sukosi be perstojo. Tėtis skambino į Maskvą tuometiniam ambasadoriui Egidijui Bičkauskui, kuris pasakė: „Ką daugiau iš tų "svolačių" norėti“, į leidyklą Maskvoje „Planeta“, Leningrado laikraštį „Smena“ kolegoms žurnalistams. Visiems nusakė, kokia situacija Lietuvoje. Skamino net į M.Gorbačiovo priimamajį, atsiliepė kažkoks karo veteranas ir sako: „Zvanite utrom, generalnovo sekretoria netu“ (rus.).
Negaliu atsakyti už kitus, ar jie gintų laisvę, ar ne. Mano šeima gintų.