2011 m. kovo 18 d., penktadienis

Dantukų fėja ir kiti PSDF interesantai

Bendradarbė Aldona (vardas pakeistas) papasakojo savo protinių dantų rovimo istoriją. Istorija prasidėjo kaip ir visiems mirtingiesiems. Su odontologo siuntimu ji nukulniavo į Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio kliniką – iškiliausią odontologijos šalyje centrą. Paprasčiausiai konsultacijai pas ortodontą čia galima užsirašyti pirmą mėnesio dieną anksti ryte. 120 taip vadinamųjų „talonėlių“ išrašoma per porą valandų. Nespėjai ar neprisiskambinai – lauk kito mėnesio pirmos dienos. Chirurginei protinių dantų rovimo operacijai kolegė užsirašė ir tris mėnesius kantriai laukė Dantukų fėjos patepimo, nors laukti nebuvo linksma, juk taip protas užspaustas! Galų gale, praėjus ketvirčiui metų, ankstų rytą ligonė prisistatė į kliniką. Be skubos ir streso, nes nervinti ligonių nevalia, darbuotojos ją užregistravo ir paskyrė lovą palatoje. Darbingo amžiaus teisininkė praslankiojo iki vėlyvos popietės po skirtąją teritoriją. Kai už lango pradėjo temti, pasirodė chirurgas ir pareiškė, kad operuos penktadienį (buvo trečiadienis). Toliau sekė dialogas. „Aš negaliu čia gulėti iki penktadienio!“. „Aš negaliu jūsų išrašyti“. „O kokia bus nejautra, pilna ar vietinė?“. „Kokios norėsite, tokią ir darysime“. „Bet jūs geriau juk žinote, kokia geriau“. „Nėra nei geriau, nei blogiau, kokios norėsite, tokia ir bus“. „Kada galėsiu važiuoti namo po operacijos?“. „Po savaitės“. „Kodėl taip ilgai?“. „Stebėsime“. Po šio smagaus pacientės ir operuojančio chirurgo pokalbio rautinų protinių dantų šeimininkė gūžčiodama pečiais paklausė lovos kaimynės – tai gal reikia sumokėti daktarėliui, kad trumpiau čia laikytų ir greičiau išoperuotų? Lovos kaimynė iš provincijos prunkštelėjo, suprask – nesusipratėlė, ir kaip mat išpyškino įkainius – 500 Lt chirurgui, 300 Lt anestezeologui, 50 Lt slaugei. Suskaičiavo Aldona „pakišas“, pasvarstė, kiek ji turės gulėti klinikoje, kad iš ligonių kasų už „lovadienius“ gydykla litų prisiskrebentų ir iš karto už telefono aparato sutuoktiniui skambinti: „Alio, Rimvydai, važiuok manęs greičiau iš čia pasiimti!“ Dantukų fėja aplankė Aldoną kitą dieną privačioje klinikoje. Operacija buvo atlikta su vietine nejautra už 1000 Lt per 40 minučių, o palengvėjusia pinigine, bet atlaisvintu nuo spaudimo protu pacientė paleista namo.
Žalgirio klinikoje pacientai skirstomi į kramtančius ir nekramtančius. Net valgykloje paklausia: „Kramtantis? Nekramtantis?“ Mat didesnė dalis pacientų po žandikaulių, veido kaulų operacijų ir negali net prasižioti ar paprieštarauti ir reiškia nepasitenkinimą tik mykimu pro sukąstus dantis. Aldonai dar pasisekė, kad ji buvo iš „kramtančiųjų“ flango.
Optimizuokim, taupykim, veržkimės diržus! Šūkiai vieni, o realybėje – visai kiti veiksmai. Kitai pažįstamai gydytoja pasiūlė padaryti tyrimą po operacijos ir pridūrė, kad „dėl viso pikto, nes šiaip to tyrimo nereikia, bet labai geras aparatas, pačiai bus įdomu, be to, paskui šią paslaugą iš ligonių kasų ateis 3000 Lt.“ Kažin, ar tokią procedūrą pacientė būtų sutikusi atlikti, jei reikėtų sumokėti nors dalį visos sumos.
O štai dar vienas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) pinigų neracionalaus naudojimo būdas. Šeimos gydytojas nukreipia pacientą pas specialistą, pacientas gauna iš to specialisto pasiūlymą atlikti tyrimą geresniu, kokybiškesniu aparatu, kuris lyg tyčia yra privačioje klinikoje, kurioje lyg tyčia specialistas dirba papildomai. Taip Valstybinei ligonių kasai tenka sumokėti už du negaluojančiojo apsilankymus pas specialistą ir už kelis tyrimus kelioms sveikatinimo įstaigoms. Kodėl gi ir ne? Mes juk žiauriai turtingi. O pasak Ministro pirmininko net reikia saugotis, kad neišprotėtume nuo tokio pašėlusio ekonomikos augimo.
Peršasi išvada, kad sveikatos apsaugai skiriami pinigai naudojami neracionaliai. O ir kam? Juk tai „valdiški“ pinigai, niekieno! Gal ir „valdiški“, bet PSDF 2011 m. biudžeto eilutės sako ką kita. Planuojama, kad dirbantieji sumokės 2,4 mlrd. Lt Sveikatos draudimo įmokų, valstybė savo lėšomis (tų pačių mokesčių mokėtojų sąskaita) sumokės 1,6 mlrd. Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis. Pridėjus dar vienas kitas pajamas ir įplaukas į PSDF – suma priartėja prie 4,2 mlrd.Lt. Ir patikėkite, visa šita suma bus išleista, reikia to ar nereikia, nes pats PSDF paskirstymas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, skatinamąsias paslaugas ir gerus darbo rezultatus – labai keistai reglamentuotas. 2005 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu įtvirtinti mokėjimo už pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas būdai. Pirmasis – bazinis mokėjimas už įrašytų į sąrašą aptarnaujamų gyventojų skaičių, antrasis – papildomas mokėjimas už suteiktas skatinamąsias PAASP (pirminė asmens ambulatorinė sveikatos priežiūra) paslaugas, trečiasis – papildomas mokestis už prevencinių programų priemonių vykdymą.
Tai gi, pagal nerašytą taisyklę šeimos gydytojai arba gydymo įstaigos didžiausią sumą iš Valstybinės ligonių kasos gauna už „prirašytas galvas“ – 85% visos sumos, o už tai, kad ligonis atėjo ir už faktiškai atliktas paslaugas tik 15% sumos. Jei surinktų PSDF nors ir 10 milijardų litų – garantuoju, kad išleistų viską tiems brangiems, tiesiogine to žodžio prasme, pacientams, bet jiems nepagerėtų, nes tikslo pagydyti ligonį mūsų sveikatos sistema sau nekelia, ji sutinka tik prižiūrėti piliečių sveikatą.O tuo tarpu per TV suksis brangiausios reklamos, kviečiančios už Valstybinės ligonių kasos – mūsų visų pinigus lazeriu privačioje klinikoje nudeginti nereikalingus apgamus. Ir kas patikrins, kiek tų apgamų, reikia ar nereikia, lazeriais pašalins, įkalčių juk neliks – turiu omenyje nudegintus apgamus.

Donalda Meiželytė

2011 m. kovo 2 d., trečiadienis

Lietuviškų rinkimų ypatumai

Ekrane tragiškiausi miesto vaizdai. „Nerandate vietos automobiliui prie savo namų? Jus erzina automobilių spūstys? Akis bado milijonus surijusios armatūros?“ Uuuuuu! Aaaaaaa! Fone skamba muzika iš siaubo filmų, trūksta tik obojaus iš „Petios ir vilko“. Staiga – oplia, nušvitimas! Tik jis labaiu panašus į sceną iš “Švytėjimo”. Ekrane aplink griuvėsius susirūpinusiu veidu vaikšto tautos tėvas – socdia Adomas-vičius. Taip ir iškyla prieš akis plakatas tūkstantis ant trijų tūkstančių kv/m (socdių partija juk seniai jau politikos rinkoje, gali sau leisti), kuriame jis eina kaip tautos tėvas, o šalia vaikai (vadas ir vaikai – patikrintas variantas dar nuo V.I.Lenino laikų), motinos, neįgalieji. Jis - jų siena, jų maitintojas.
Pagal socializmo idėją adomas-vičių šeima turėtų gyventi taip – tėtė grįžęs su uždarbiu padalina viską po lygiai kitiems šeimos nariams, net ir tiems sūnaitėliams, kurie piktnaudžiauja alkoholiu ir net nesiruošia dirbti. Šeimose dažniausiai vaikai ir nedirbantis sutuoktinis geistų socializmo, o dirbantis šeimos maitintojas – konservatizmo, kad visi šeimos nariai naudotųsi galimybėmis ir dirbtų, užsidirbtų, būtų gyvybingi ir motyvuoti, galų gale tiesiog veiklūs. Ką padarysi, bet yra kaip yra ir gatvių šlavimas savivaldybėse turi vykti mojant šluotražiu arba iš kairės, arba iš dešinės, arba iš viso teisingai bei gi darbščiai. O tai ir nusprendžia gyventojai. Klausimas, kas juos paskatino balsuoti vienaip ar kitaip.
Vaškinių, gerai „fotošopu“ padailintų veidų be negatyvių mimikų tradicija rinkiminiuose plakatuose tęsiasi. Lėktuvas krenta, bet instrukcijoje, kaip elgtis tokioje kritinėje situacijoje, pavaizduotų keleivių veidai šviesūs ir ramūs. Tartum nieko ir nevyktų, jie ramiai maunasi deguonies kaukes, ramiais besišypsančiais veidais lenkiasi prieš lėktuvo sudužimą. Tai tarsi hipnozė, tokiais tapybiškais veidais švytėdavo visos muilo ir skalbimo miltelių reklamos Amerikoje prieš daugybę metų. Lietuvoje laikas sustojo.
Tie, kurie jau nuo neatmenamų laikų gyvena savo partinėje sistemoje su pradniu komjaunimo kapitalu, arba netikėtai gavę teisingą ministeriją, kuri leidžia susisiekti su duokles mokančiais „statytojais ir klojėjais“, negailėjo pinigų ir vaidenosi visur, kur pažvelgsi. Laisvųjų masonų ministras net nesivargino fotografuotis su savo vietininkais, priklijavo nuotrauką šalia ir štai – sveikai protaujantys dešinieji, kurie jau du metus „protauja“ kartu su pagal juos „neprotaujančiais“ dešiniasiais. Čia kaip slaugės ir ligonio santykiai, paremti tuo, kad lašelinė - slaugytojos jursidikcijoje, bet ja naudojasi ligonis. Keista simbiozė. Įsivaizduokite, jei parazituojanti kempinė spiegtų, kad medis, kurio syvais ji maitinasi ir be jo neišgyventų – paskutinis asilas. Kaip žinia liberalų sąjūdžio partijos kasos jau kadencijos pradžioje ėmė pūstis nuo „klojėjų ir statytojų“ draugiškų injekcijų.
Kitoms partijoms teko naudoti taktiką „pirk žmogų po 2,5 Lt metams”. Ar įsivaizduojate, į kokį dvasios ubagyną nuvaryta tauta, kad parsiduoda už 2,5 Lt metams, net nepagalvodama, kad tai jiems gali būti nuostolingiau šimteriopai! Labai Teisingos buvo partijų iniciatyvos talkinti norėjusiems balsuoti iš anksto. Įdėta Darbo buvo nemažai, juk reikėjo patalkinti transportu ir dešimtinėmis bėdžiams su socialumo trūkumu. Net ir Socialiai teisingieji siūlė bendruomenių pirmininkams atlygį už tam tikrą kiekį balsų. Tokios aršios rinkiminės kovos Lietuva dar nebuvo mačiusi. Agituojami žmonės dievagojosi, kad jau seniai pardavė balsus ir negali pavesti pirkusiųjų, kiti labai nenori, kad keistųsi valdžia vietoje, nes giminės dirba savivaldybei pavaldžiose įstaigose. Na, jei mano sesuo dirbtų seniūne už 3200 Lt į rankas, taip pat pagalvočiau, ar man geriau sesuo su tokia gera alga, ar sesuo bedarbė.
Apie Demkrikų-TS veiksmus nekalbėkime, eilinės bėgančios reklaminės eilutės iš sakyklų, plakatų plėšymas (bent jau žmonės kalba, kad Žirnių dėdė taip darė Utenoje, kažkas lyg ir nufotografavo), konkrečių instrukcijų, kaip balsuoti dalinimas senajam gerajam elektoratui, nepamirštant kuo riebiau užbraukti kitas partijas, kad tik močiutės ir senoliai nesupainiotų, kurie yra „tikrieji“ krikščionys, o kurie „netikri“. Tikiuosi, kad tai tik vienetiniai atvejai, o padoriems demkrikams dėl to kaista ausys.

Pasižvalgius po kai kuriuos rajonus pradedi įtarti, kad socdių ar teisingųjų partijoms apsimoka investiciškai nepatrauklios jų valdos, juk tuomet jose gyvena tik valstybės tarnautojai, drebantys dėl savo darbo vietų ir vykdantys visus partijos vadų paliepimus, nes nei vienas negauna darbo neįstojęs į partiją? Apsimoka. Tik atsirastų darbo vietų, suklestėtų verslas - visi juk špygas rodytų politikams ir gal demokratija susidomėtų, dar, neduokdie, nuverstų nuo valdžios. Prieš rinkimus seniūnai lyg tarp kitko arba tiesiogiai neišmanėlius auklėjo: „Jei nebalsuosi už mus, negausi malkų, socialinės išmokos ir t.t.“ Sistema paprasta, partija x laimėjusi rinkimus įdarbina visose institucijose, tame tarpe ir seniūnais, savo partiečius, prastumia vieną kitą projektą, gauna grynais arba į partijos kasą. Atėjus rinkimams dalį tų pinigų išleidžia balsų pirkimui, reklamavimuisi ir veikia per savo skirtus į įvairias pareigas partiečius, vėl būna išrinkti ir toliau mulkina vietinius gyventojus, kad tik jų dėka buvo nutiesta ta ar ta kelio atkarpa, renovuota mokykla ar pastatytas baseinas. Žmonės įtiki, kad čia ne jų mokesčių pinigai leidžiami buvo, o tos partijos dosnumas pasireiškė. Nesvarbu, kad pastatytas baseinas ar stadiono rekonstrukcija galėjo būti atlikta ne už 15 milijonų, o tik 5 mljn.
Jei rašyčiau savo pastebėjimus apie priešrinkiminę kelionę po Lietuvą, tai pirmą puslapį rašyčiau didžiosiomis raidėmis ir tik balsiais. Įsitikinau, kad demokratijos Lietuvoje lygiai tiek, kiek raugiontų kopūstų kubile spanguolių. Tik lietuviškos demokratijos fasadas gražus, nupudruotas, bet vidun geriau nežiūrėti, nes po tokių vaizdų susirgsite insomnija. Labai juokingai po tokių rinkimų atrodo džiūgaujantys partijų vadai, kurie puikiai žino, kad vieni gavo balsų tiek, kiek turėjo agresyvumo, pinigų, kiti – įtakos, jau valdomų rajonų ir juose tarpstančių partiečių.
Siūlau įstatymo pataisas, kad išankstinio balsavimo nebūtų, juk yra balsavimas paštu. Tai sumažintų apsvaigusių autobusų kiekius ir padidintų dainos „Mėlynas autobusiukas“ populiarumą. Balsų pirkimo – pardavimo atvejai neišaiškinami, nes parduodantis balsą lygiai taip pat tampa baudžiamuoju, nors paėmęs pinigus jis juk gali balsuoti už ką tinkamas, balsavimas juk „slaptas“. Žinoma, net ir pakeitus Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, kad baudžiamas būtų tik pirkėjas ar net pritaikius Baudžiamąjį kodeksą perkantiems balsus, tokių bylų būtų mažai, nes tokie „pirkimai“ vyksta mažuose miesteliuose, kur visi vieni kitus pažįsta ir neprasižios net įkaitinta geležimi tardomi. Pigiau balsus pirkti, nei kabinti plakatus ar talpinti reklaminę medžiagą į spaudą, kurioje politinių reklamų įkainiai per šiuos rinkimus stipriai padidėjo, ačiū užsispyrusiems valdantiesiems dėl autorinių darbų įsodrinimo ir PVM spaudai padidinimo. Gal dėl to dažnai ir girdime pasakymą „politinė rinka“?
Esame slunkių tauta, jau visai suvingėjusi, tai – faktas. Tarkime, dešimt procentų nebalsavo, nes dirba užsienyje, dalis nebalsavo, nes taip protestavo prieš prastai besitvarkančią valdžią ir partijas, bet juk buvo galima balsuoti už nepriklausomus, save iškėlusius kandidatus, ar jų koalicijas, atiduoti savo balsą ne partijoms, kurios priklausomos nuo verslo, bet tiesiog pačiam versui kaip Kaune ar Raseiniuose.
Vilniuje sužibėjo lenkų, rusų ir kitų tautų jungtinis choras. Puikiai! Iš jų reikia mokytis vieningumo. Įsivaizduokite, renkama miško taryba. Vos tik pelėda skelbia rinkimų pradžią, barsukai guviai susikooperuoja ir išrenka barsukus į tarybą, nors miške daugiau kiškių, lapių ir meškų dar gi pelėdų. Tik lapės nuolat užsiėmusios kiškių gaudymu, o meškos miega žiemos miegu (pelėdos tiesiog labai protingos ir pakilusios virš gyvenimiškų reikalų).Taip miega ir mūsų lietuviškas pilietiškumas ir didžiavyrių dvasia. Mes kaip tos močiutės, kurioms paskambina negeras žmogus ir sako: „Jūsų anūkas sužalojo žmogų, neškite čion pinigus“, o mes ir nešame, net nepagalvoję, ar iš viso turime anūką! Sąlygos mokytis ir šviestis šalyje sudarytos geros, tačiau šviestis norinčių mažoka. Patogiau leisti dienas maloniai apspangus, būti lengvatikiais, pasiduoti manipuliacijomis, šventai tikėti viskuo, ką rašo spauda ar rodo televizijos. Iki nefasadinės demokratijos šalyje toli, nors kai kas priimant „Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo“ naują variantą iš labai labai aukštai pasakė: „Demokratijos pas mus ir taip per daug“.

P.S. Apie valdymo meną daug pamokymų rasite N.Makiavelio veikale „Valdovas“

Donalda Meiželytė