2011 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

Korsetas telefonu – individualus siuvinys

Konkurencijos taryba šių metų sausio 20 d. priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, kad ortopedijos techninių priemonių gamintojai, sudarę kartelinius susitarimus, neleistinai pelnosi iš valstybės biudžeto ir pacientų. Taryba įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją pakeisti ydingą ortopedijos techninių priemonių bazinių kainų nustatymo tvarką.

Į LR Seimo pirmininkę Memorandumu “Dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis paslaugų pirkimo organizavimo” kreipėsi technikos mokslų daktaras Gediminas Kostkevičius. Memorandume autorius siūlo panaikinti nuostatą, kad kompensuojamos tik individualiai pagamintos ortopedijos techninės priemonės: “Šis reikalavimas buvo nustatytas praeito dešimtmečio vidury, siekiant pagrįsti aukštas ortopedijos techninių priemonių kainas. Dauguma į rinką tiekiamų priemonių yra standartinės, individualiai pritaikomos (...). Siūtinių priemonių tarpe standartas sudaro 90 proc. visų gaminių. Vakarų Europos šalys reikalauja, kad įmonės pacientams pritaikytų kuo daugiau standartinių ortopedijos techninių priemonių, tuo tarpu Lietuvoje reikalaujama visas priemones gaminti individualiai.”

Pagal dabartinę tvarką, jei gydytojas skyrė siūtinį stuburo įtvarą (korsetą), pacientas turi atvykti į juos tiekiančią įmonę du kartus. Pirmą kartą priimamas užsakymas ir pacientas apmatuojamas, antrą kartą – primatuojamas pagamintas korsetas ir, jei reikia, pakoreguojamas, persiuvamos laikančios juostos. Korsetas guli sandėlio lentynoje ir pritaikyti jį galima pacientui atėjus iš karto, bet reikia suvaidinti, kad gaminys buvo gaminamas individualiai, reikia užvesti gamybinį lapą ir t.t., o visa tai didina produkto savikainą.

Dažnai kūprinuosi, tad Kalėdų proga paprašiau tėvų padovanoti man tokį stuburo įtvarą. Telefonu pasakiau tėvams du matmenis centimetrais ir po eglute radau puikiai man tinkančią ortopedinę dovaną. Kaip dabar prisimenu mamos žodžius, kuomet skambino dėl išmatavimų: “Tik tiksliai, vaikeli, išmatuok, nes jie specialiai pagal užsakymą siuva. Sakė, kad jei kurioje nors vietoje verš, tai galėsi persisiūti juostas ir viskas”. Kažin, kiek už šitą sakinį tėvai permokėjo?

LRS Audito komitetas sudarė darbo grupę, kuriai pavesta sistemiškai išnagrinėti, ar Valstybinė ligonių kasa racionaliai ir efektyviai naudoja PSDF lėšas pirkdama medicininę techniką viešųjų pirkimų tvarka ir be viešųjų pirkimų. Manau, kad tai geriau, nei nieko, bet segmentuotai narplioti ydingas ir blogai veikiančias visos sveikatos sistemos dalis netikslinga, šią sistemą ir jos finansavimo modelį reikia supurtyti iš pat šaknų, kad nebeliktų sąvokos “valdiški” pinigai ir vienų ar kitų įmonių protegavimo. Rašau ir pati tuo netikiu – juk Lietuvoje valdo pinigai. Pinigai sukuria sistemas, sistemos suvalgo žmones, kurie joms pasipriešina.

2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Reikia pinigų? Pinigų YRA!

Kai opozicinės partijos siūlė atstatyti pensijas į buvusį lygį, valdantieji šnypštė, kad tai populizmas, pigus reitingų auginimo triukas, nes pinigų NĖRA. Dar isteriškai vadino opoziciją valstybės griovėjais ir tikino – atstatysim, tik parodykite, kur tų litų paimti. Pensijų atstatymui nuo 2011 metų reikėjo 680 mln. litų ir mes, opozicijos atstovai, baksnojome pirštu net į kelias įšaldytų pinigų saugyklas. Viena jų buvo Valstybinės ligonių kasos sąskaitos (toliau – VLK), kuriose, kaip dabar paaiškėjo oho-ho, kokie likučiai, susidarę dėl perteklinio PSDF biudžeto, gulėjo. Tačiau, kai Audito komitete bandėme iškvosti VLK atstovus, kiek tų „likučių“ susikaupę, buvo, tikrąja to žodžio prasme, mykiama. Mykti buvo dėl ko, tiesiog tie „likučiai“ ar dar kitaip perteklius – 700 mln. litų pavidalu - riebiai mirko ir pampo terminuotais indėliais.
Valstybės auditoriai pirmą kartą atliko Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau - PSDF) finansinį auditą, nes Audito komitete kilo neaiškumų dėl prieš tai atliktų auditų, atliktų privačių audito įmonių. Norėjosi sužinoti tikrąją fondo finansinę padėtį, atskleisti galimus trūkumus. Labai keista, kad Valstybės kontrolė iki šiol niekada neauditavo PSDF, matyt, tai buvo naudinga kažkokioms suinteresuotoms grupėms. Eilinė karalystė karalystėje klestėjo, kol pas juos neatėjo Valstybės kontrolė ir nenustatė, kad ataskaitose, kurias teikia VLK, nurodyti neteisingi duomenys apie fondo pajamas ir išlaidas. Taškas.
Pro VLK rankas per metus praeina virš 4,2 mlrd. litų sveikatos sistemos pinigų. Kadangi už sveikatinimo paslaugas įstaigoms kasos moka tik kito mėnesio viduryje, tai galite įsivaizduoti, kokios sumos susikaupia vien už tą pinigų užlaikymą bankuose 45 dienas.
Čia turėtų kriuktelti kas nors iš Finansų ministerijos, kad tų VLK įšaldytų pinigų būtų užtekę tik vieneriems metams! O ką daryti kitais? O kitais, kaip žinia, visada jau vargsta kita valdančioji dauguma ir kuopia tai, kas palikta. Kartojasi istorija, kaip su pavyzdžiui, Daugiabučių renovavimui (modernizavimui) Europos Sąjungos skirtais 560 mln. litų, kurie guli dykai Liuksembugro banke, o ne kaip užskaityta valstybės skola ižde, kuomet Valstybė brangiai skolinasi mistinėse finansų rinkose ir... kaltų nėra.
2008 m. spalio mėn. tuometinis finansų ministras R. Šadžius taip sugalvojo, o po jo atėjęs prie iždo Algirdas Šemeta nepersigalvojo. Net jei būtume laikę tuos ES skirtus pinigus komerciniame banke, palūkanų per pusantrų metų būtume uždirbę 42 mln. litų. Klausimas, kaip tuomet VLK sugebėjo iš 700 mln. litų priauginti tik dešimt? Ach, tiesa, tik už 2-3 procentus palūkanų laikė komerciniuose bankuose.
Kaip PSDF tapo pertekliniu? Jau esu rašiusi apie ydingą formulę, pagal kurią skaičiuojama, kokia suma draudžiamas kiekvienas valstybės lėšomis Privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamas asmuo. Valstybės biudžeto įmokos į PSDF biudžetą už valstybės draudžiamus asmenis priklauso nuo Statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto (darbo užmokestis neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio vidurkio. Taip ir nutiko, kad ekonomikos nuosmukio metais teko visiems mokesčių mokėtojams sumokėti 800 milijonų litų daugiau, nei 2007 m. Ekonomikai kylant palaipsniui formulė, tiksliau procentai, pagal kuriuos skaičiuojamos įmokos yra teisingi, bet staigaus nuosmukio periodu – ne. Tas procentas turėjo būti peržiūrėtas ir gerokai sumažintas. 2007 m. valstybė mokėjo 353,2 litų už vieną asmenį, 2010 m. dvigubai, net 733,2 litų., o valstybės lėšomis draudžiamų asmenų juk yra virš 2 milijonų.
Ir pabaigai. Kas galėtų paneigti, kad valdantieji, įšaldę tuos 700 mln. litų, taip kaupė rezervą, kad galėtų pensijas atstatyti į 2008 m. lygį be didesnių nuostolių 2012 m. prieš rinkimus? Jei būtų atstatę pensijas nuo šių metų pradžios, kas jiems iš to? Juk reikia pataupyti geras žinias rinkimams, o tai tie pensininkai tokie užmaršūs, dar pamirš, kas čia tikrieji jų geradariai ir kas jiems pensijas grąžino.

2011 m. gegužės 4 d., trečiadienis

Kaip A. Kubilius badautojams vagonėlį vežė

Jau 80 dienų, kaip prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, Nepriklausomybės aikštėje badauja Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos atstovai. Dar vasario 21 d. pradėta bado akcija jie siekia dialogo su Vyriausybe dėl kasos aparatų įvedimo dengtose turgavietėse maisto produktais prekiaujantiems smulkiesiems verslininkams. Tai viena ilgiausių bado akcijų per visą atkurtos Lietuvos istoriją. 41 dieną prie parlamento badavęs smulkiųjų verslininkų atstovas Eduardas Šablinskas dėl sveikatos sutrikimo išvežtas į Santariškių ligoninę. Ponas Eduardas – rekordininkas, tiek atlaikyti dar nesugebėjo niekas. Badaudamas jis neteko 27 kg svorio. Tai taip pat galime laikyti nauju lietuviškų bado akcijų rekordu.

Persikelkime dvidešimčia metų atgal. Parlamento gynėjas Vincas Vyrukaitis viename socialiniame tinklapyje patalpino keletą 20 metų senumo nuotraukų iš tuomet vykusios bado akcijos už laisvą spaudą su prierašu: “1991 m. kovą, užgrobus Spaudos rūmus, jų darbuotojų profsajungos pirmininkas Pranas Jatkevičius paskelbė bado akciją. Po 33 dienų kilo pavojus jo gyvybei. Su Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi Andriumi Kubiliumi nusprendeme atsivežti jo statybininkų vagonėlį prie užgrobtų dabartinių Vyriausybės rūmų, kur buvo įsikūrę Burokevičiaus perversmininkai. Šiemet gegužes 6 d. sukanka 20 metu, kai prie šios bado akcijos prisijungė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga”. Na, o ilgiausia bado akcija truko nuo 1991 m. pavasario iki rugpjūčio 22 d. Tuomet prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato vagonėlyje badavo LRT darbuotojai.

Paradoksalu, bet valdant tam pačiam vagonėlio prie Vyriausybės rūmų vežėjui Andriui Kubiliui, bado akcijų skelbiama tiek, jog greitai teks interesantams užsirašinėti į eilę ir nustatyti terminus, kiek galima badauti, kad galėtų badaujančio duonos, atsiprašau, oro paragauti visi norintys.


Dar vienas alogizmas, talkinęs badaujantiems už spaudos laisvę, mūsų vyriausybės vadovas paleido į gatvę šimtus leidybos srityje dirbančiųjų. Staigaus mokesčių pakėlimo aptalžyta spauda negali gyvuoti oriai, ji priversta nukėlinėti kepurę prieš finansų valdytojus ir partijų buhalterius, kad išgyventų. Poryt šalyje bus minima “Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos” diena. Kadangi šiuo metu spauda tik vos vos dvelkia laisve, siūlau keisti šį pavadinimą į „Spaudos praradimo, tuščių kalbų ir paskutinės knygos“. Kas už? Vienbalsiai!


Per pastaruosius du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius vyko įvairių bado akcijų. Prisiminkite Seimo narių Petro Gražulio ir Egidijaus Klumbio badavimą prieš šešerius metus (parlamentarai tuomet reikalavo, kad atsistatydintų KGB rezerve buvusieji užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius) arba pernai metais vykusią D. Kedžio šalininkų bado akciją prie prokuratūros.

Pastaraisiais metais bado akcijų tikslai visiškai kiti ir jų daugiau nei nuolaidas siūlančių akcijų parduotuvėse. 2009 m. liepos 2 d. bado akciją, kuri truko tris savaites, pradėjo Profesinių sąjungų konfederacija. Tuo pat metu dvi palapines prie Seimo rūmų buvo pasistatę du Pensininkų sąjungos nariai, reikalavę nemažinti pensijų. Pernai 16 dienų badavo Lietuvos vidaus reikalų sistemos pareigūnai. Statutinius pareigūnus atstovaujanti Lietuvos vidaus reikalų sistemos profesinė sąjunga protestavo prieš pareigūnų darbo užmokesčio ir pensijų sumažinimą bei nemokamų atostogų skyrimą. Prie šios 2010 m. rugsėjo 26 d. pradėtos bado akcijos prisijungė ir kitos profesinės sąjungos. Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius šią bado akciją išvadino neracionalia. Kažkodėl kai pats vežė savo statybinį vagonėlį prie Vyriausybės rūmų prieš dvidešimt metų badautojams už laisvą spaudą negalvojo, kad bado akcija – neracionalus sprendimų ieškojimo būdas, o jis pats – neracionaliausias žmogus planetoje.

Dabartinė Vyriausybė Į Lietuvos istorijos vadovėlius tikrai pateks. Juose bus rašoma, kad ilgiausia bado akcija po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko valdant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei 2011 metais, kuomet badavo smulkieji verslininkai, kuriems sunkmečiu Vyriausybė nusprendė dar labiau apsunkinti išgyvenimo sąlygas, įvesdama kasos aparatus turgavietėse. Šiandien jau 80 dienų, kai prie Seimo rūmų stovi vagonėlis, kabo plakatai ir badauja Lietuvos piliečiai. Seimo nutarimas nedelsiant Vyriausybei pradėti su jais dialogą – nevykdomas. Niekas jų nei aplanko, nei jie kam rūpi. Užsukus prie badautojų kūrenamo lauželio gali tik pajuokauti, kad jei numirs koks jų giminaitis, lai veža ne į morgą, o į vagonėlį ir sako, kad žmogus nuo bado numirė... Gal tada ir ateis kas pasidomėti ar pradėti bent jau viešiesiems ryšiams skirtą socialinį dialogą, kaip valdantieji mėgsta vadinti susitarimus su juos palaikančiais socialiniais partneriais.