Konservatoriai susirgo Nacionalinių susitarimų pasirašinėjimo karštine

Konservatoriams taip patiko žodis “nacionalinis” pasirašant kažkokį keistos prasmės “Nacionalinį susitarimą” tarp vos kelių socialinių partnerių, kad nusprendė užsiimti beletristika ir akių dūmimu dar kartelį. Šį kartą jie inicijuoja dar vieną skambiai pavadintą Nacionalinį susitarimą Dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Matyt, nori sudaryti įspūdį, kad jiems labai rūpi visuomenės ląstelė - šeima, nors visi tautiečiai jau seniai pridusę nuo mokestinių smaugvirvių.
Pagrindinis šio projekto iniciatorius – dėdė Jonas Rimantas Dagys, dar visai neseniai išvadinęs vienišus tėvus plastikinėm alaus pakuotėm (gatvės žargonu) jau nekalbant apie jo kategorišką nuomonę apie mokesčių kėlimą ir pensijų mažinimą.
Ar jums neskamba paradoksaliai iš valdančiųjų lūpų sakinys: “Nacionalinio susitarimo projekte siūlomi (...) tikslai: šeimos gerovės ir materialaus saugumo užtikrinimas, paslaugų šeimai plėtra, teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą formavimas ir kt.” Tai gi, vėliavą jums į rankas, krikščioniškieji demokratai – tėvynės sąjungiečiai! Akivaizdu, kad po pusantrų metų jūsų valdymo šeimų gerovė ir materialaus saugumo jausmas pakilo iki debesų, tūkstančiai šeimų liko be darbų, išvažiavo svetur palikę artimuosius, tai kaip čia suprasti tokį troškimą pasirašyti tokį eilinę dūmų užsklandą atitinkantį susitarimą?
Pats nacionalinio susitarimo Dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo projekto tekstas skamba labai gražiai ir viltį teikiančiai. Jame kalbama, kad bus siekiama sudaryti geresnes sąlygas šeimoms, ypač auginančioms vaikus, nuomotis arba įsigyti pirmąjį būstą. Geresnes? O kokios dabar tos sąlygos? Stovėti eilėje dešimt metų socialiniam būstui gauti. Jau geriau vietoj nenusisekusios daugiabučių renovavimo programos parengiamųjų darbų valstybė būtų pradėjusi Šeimų aprūpinimo būstu programą. Daugelyje Europos šalių vos keliasdešimt procentų gyventojų turi nuosavą būstą. Didžioji dalis piliečių būstą nuomojasi iš valstybės ar privačiai. Dėl tokios sistemos nebuvimo daugybė jaunų šeimų įklimpo į bankų siurbėlyną visam gyvenimui ir krizės akivaizdoje atsidūrė ant išlikimo ribos. Vietoj visokių rezidencijų valstybė galėjo pastatyti jau dešimtis daugiabučių ir nuomoti juos jaunoms šeimoms.
Labai įdomus projekte nurodytas siekis “diegti priešabortinio konsultavimo sistemą bei šviesti visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą”. Gal geriau būtų sudaryti sąlygas kontracepcijos prieinamumui? Įtraukime į kompensuojamų medicininių preparatų sąrašą ilgalaikes apsisaugojimo nuo nepageidaujamo nėštumo priemones ir bus mažiau vaikų Vaikų globos namuose, jau nekalbant apie abrazijas ar abortus. Kaip gali nepasiturinti šeima planuoti šeimą, jei apsisaugojimo priemonės kainuoja kosminius pinigus, o sutuoktiniai galvoja tik kaip išmaitinti vaikus. Taip netyčia jie sulaukia dar ir dar vieno vaiko bei tampa remtinais, gyvena įtampoje, nesantaikoje, vienas kitam priekaištaudami, galų gale nuo tos įtampos gali prasidėti smurtavimas šeimoje, neapykanta. Kas valstybei naudingiau, padėti socialiai remtiniems žmonėms planuoti šeimą ar vėliau turėti išlaikytinių armiją?
Kontraversiškai Nacionalinio susitarimo dėl šeimų projekte skamba tikslas “taikyti socialines, ekonomines priemones, sudarančias prielaidas šeimoms įgyvendinti troškimą turėti vaikų”. Šio punkto net nereikėtų įtraukti, jei paprasčiausiai iš Sveikatos ministro stalčiaus būtų ištrauktas Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas ir priimtas Seime.
Niekas nežino, kas trukdo valdantiesiems “plėtoti šeimoms skirtų socialinių, edukacinės ir psichologinės pagalbos paslaugų tinklą ir gerinti jo prieinamumą”. Čia turima omenyje ikimokyklinio ugdymo ir popamokinio užimtumo, bendruomenės centrų tinklo plėtimą. Kaip žinia, nemažai mamų daug trumpiau būtų vaiko priežiūros atostogose, jei būtų sudarytos sąlygos leisti atžalas į lopšelius-darželius. Jų tragiškai trūksta ir tai tik per “atsidėkojimus ir paramą darželiui” vedėja maloniai įrašo vaiką į darželio grupę. Padėtų paprasčiausia tvarka. Gimus vaikui tėvai raštu arba internetu kreipiasi į savivaldybę su prašymu sudaryti galimybę leisti vaiką į lopšelį - darželį. Savivaldybė turi užtikrinti, kad visi tie prašymai būtų patenkinti. Taip pat turėtų būti paprastesnė privačių darželių atidarymo tvarka ir higienos reikalavimai juos atidarant ne kaip operacinei. Tikiu, kad šis susitarimas bus pasirašytas, bet taip ir liks tik popieriuje. Kol šalies ekonomika leisgyvė, apie kokią palankią aplinką šeimai mes galime kalbėti.






Balandžio 28 d. LR Seimo Konstitucijos salėje vyko politinių partijų ir visuomeninių organizacijų atstovų formumas: Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Dalyvavo gausus būrys nevyriausybinių organizacijų, asociacijų, draugijų atstovų ir keletas Seimo narių. Sveikinimo žodį tarė LR Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, pranešimus skaitė Sociologijos mokslų daktarė Ramunė Jurkuvienė, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas dagys, visuomeninių organizacijų atstovai, pasisakė kunigas Ričardas Doveika ir kt.
Mediatorius - Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys.
Po šio forumo man kilo nemažai minčių.