Manau, kad daugelis iš jūsų patvirtins, jog įvažiavus į bet kurį Lietuvos miestelį atvimpa žandikaulis pamačius Darbos biržos pastatus didingus. Ir iš tiesų, juk bedarbiai, ilgai nesurandantys veiklos žmogeliai ir kiti bėdžiai, turi bent čia pasijusti geriau lipdami marmuriniais laiptais ar žvelgdami pro vitražinius langus. Ar iš balos tas gražumas tų rūmų Darbo biržos? Ne, ne iš balos, o iš Užimtumo fondo, į kurį suplaukia vienas procentas visų Sodros įplaukų bedarbiams talkinti arba dar kitaip vadinama nedarbo draudimo įmoka.
Užimtumo fondas - specialus fondas, kurio piniginėmis lėšomis finansuojamos užimtumo rėmimo priemonės ir darbo rinkos paslaugos. Iš šio fondo skiriamos lėšos Darbo biržai, Darbo rinkos mokymo tarnybai ir jų teritoriniams padaliniams išlaikyti, nedarbo socialinio draudimo išmokoms mokėti bei užimtumo rėmimo projektams finansuoti.
Žodis “fondas” asocijuojasi su fondu, kuriame kaupiamos lėšos. Šis fondas nuo privačių skiriasi tuo, kad disponavimas jame esančiomis lėšomis nuo pat fondo gyvavimo pradžios buvo valdiškas.
2010 m. Užimtumo fondas gavo 264,2 mln. Lt įplaukų, tačiau socialinio nedarbo išmokoms sumokėti reikėjo net 340 mln., o Lietuvos darbo biržos išlaikymui ir vystymui išlaidų eilutėje spindėjo įspūdinga 65,7 mln. Lt suma. Bet kokiu atveju Užimtumo fondo sąmatos deficitas buvo daugiau nei 184 milijonai!
Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis vidutiniai metiniai nedarbo rodikliai per praėjusį dešimtmetį buvo labai skirtingi. 2001 m. bedarbių skaičius siekė net 284 tūks., 2005 m. jis jau buvo sumažėjęs dvigubai – iki 133 tūkst., 2007 m. darbo birža buvo užregistravusi jau vos 69 tūkst. nedirbančių darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų, o 2009 m. šis skaičius šoktelėjo net trigubai ir siekė 225,1 tūkst.
2007 metais nedarbo socialinio draudimo išmokos buvo 98,6 mln.Lt, o Darbo biržos ir Darbo rinkos mokymo centrų išlaikymas atsiėjo 81,1 mln.Lt. Tai gi, aparato išlaikymui reikėjo tiek pat, kiek ir pinigų sumos bedarbiams. Tais geraisiais metais Užimtumo fondo lėšos sudarė 378 milijonus, o išleista beveik tiek pat – 329 milijonai. Patys suprantate, kad jokia biudžetinė įstaiga niekada negalvojo apie joms skiriamus valstybės asignavimus kaip apie savo pačių pinigus. Valstybės pinigai – tai tarsi kažkokio mistinio, tolimo krašto atsiųstos kupiūros, kurias reikia išleisti iki cento, nes jei neišleisi, tai kitais metais nebegausi tiek pat - sumažins, atims, kaip reikės gyventi? Taip ir ištratindavo viską, ką surinkdavo iš nedarbo draudimo mokesčio. Oi, atsiprašau, kartais likdavo vienas kitas milijonas nepanaudotas, nes jau nebeveikdavo fantazija, kur jį išleisti.
Koks procentas turi būti pervedamas į Užimtumo fondą iš Valstybinio Socialinio draudimo fondo įplaukų, nustato Socialinio draudimo fondo biudžeto tų metų rodiklių patvirtinimo įstatymas. Kitų metų biudžete Užimtumo fondui bus skiriama 1,1 procentas nuo Sodros įmokų. Sodros biudžetas minusinis, tad ir tas procentas nedarbo socialinėms išmokoms bus lygiai toks pats.
Manau, kad kiekvienas sutiks, jog toks fondas reikalingas tam, kad atėjus bėdai, praradus darbą, galėtum - be streso ir baimės dėl ateities - gauti iš fondo draudimo išmokas ir ieškoti naujos darbo vietos. Tarkim, jei toks fondas būtų veikęs kaip tęstinis, kaupiamasis fondas, racionaliai naudojęs tą 1,1 procento visų Socialinio draudimo įmokų, tai, tikiu, atėjus nesklandumams darbo rinkoje, visi dirbantieji būtų galėję vienu metu išeiti bedarbiauti pusmečiui kaip niekur nieko, o ne taip, kaip dabar. Kai ekonomika augo ir bedarbystės problemos beveik nebuvo, Užimtumo fondas taškė pinigus kairėn dešnėn progmamoms, projektams, teritorinių padalinių statyboms ir puošyboms. Kai staiga išaugo bedarbystė, Sodra skolinosi iš Valstybės biudžeto nemenką sumą, kurios dalį be jokių procentų, be jokių įsipareigojimų pervedė į Užimtumo fondą, kaip sakoma, papenėjo išlaidūnus.
Lietuvos darbo birža išsipūtė iki 90 teritorinių biržų, jų skyrių ir nuotolinių klientų aptarnavimo centrų. Kai kuriuose iš jų vienam darbuotojui tenka nuo 106,8 kv/m vienam darbuotojui (Jonavos skyriuje) iki 159 kv/m (Švenčionių skyriuje). Suprantama, kad patikėjimo teise arba panaudos pagrindais valdant valstybės turtą reikia juo ir pasirūpinti, tad visai nenuostabu, kad teko visas tas patalpas ir paremontuoti, ir padailinti.
Socialinio draudimo fondo biudžetas kitais metais bus su minuso ženklu. Planuojama 11 milj. litų pajamų, o išlaidų - 13, 5 milj. litų (planuojamas metų rezultatas - išlaidos viršija pajamas 2,6 milij. litų). Mažėjant įmokoms, mažėja ir įplaukos į Užimtumo fondą, o išlaidų tik daugėja. Darbo biržoje ir Darbo rinkos mokymo tarnyboje darbuotojų ir patalpų nesumažinsi, dabar jiems pats “nedarbymetis”, t.y. nedarbo daugėja, tad ir darbo su bedarbiais apstu. Vienintelis dalykas, ką galima būtų padaryti – pavadinime “Užimtumo fondas” išbraukti žodį “fondas” ir nemulkinti sąžiningai mokančių mokesčius žmonių tokiu draudimu, už kurį surenkamos lėšos išeina vėjais per perkvalifikuotų interesantų perkvalifikavimo perkvalifikavimą per užimtumo programas, o ne kaupia lėšas juodai bedarbystės dienai.
2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis
2010 m. lapkričio 13 d., šeštadienis
PSD viražai
Du milijonai valstybės draudžiamųjų asmenų
(arba “Kompiuteris naujiesiems metams už 10 000 Lt”)
Valstybė iš biudžeto Privalomo sveikatos draudimo fondui 2011 metais turės sumokėti beveik 1,6 milijardo litų už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis, kurių kitais metais bus virš dviejų milijonų. Tai gi, mokesčių mokėtojai sumoka už tai, kad būtų apdrausti gaunantys socialines pašalpas (2009 m. jų buvo 39, 7 tūkst., 2011 m. planuojama, kad jų bus 142,2 tūkst. – t.y. 3,6 karto daugiau), bedarbiai (2009 m. pradžioje registruotų bedarbių skaičius siekė 223 tūkst.), kaliniai ( 2009 m. 8655), vaikai (2009 m. 636,1 tūkst.), studentai, pensininkai (2009 m. senatvės pensijas gaunančių asmenų virš 60 metų – 592,8 tūkst.) ir t.t.
Jeigu tikėti M. Mikutavičiumi, kad mūsų – 3 mln., tai iš tų trijų milijonų tik trečdalis sumoka už save (2,4 mlrd. Lt) ir dar sumoka už kitus (1,6 mlrd. Lt). Ar jums čia bent kvepia solidarumu?
Valstybės biudžeto įmokos į PSDF biudžetą už valstybės draudžiamus asmenis priklauso nuo Statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų šalie ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto (darbo užmokestis neatskaičius mokesčių) užmokesčio vidurkio. Augant ekonomikai ir darbo užmokesčiui, didėjo ir įmokos už valstybės draudžiamuosius asmenis. 2007 m. valstybė mokėjo 353,2 Lt už vieną asmenį, o 2010 m. dvigubai, net 733,2 Lt. Peršasi dvi išvados, kad sveikatos apsaugos paslaugos taip pat pagerėjo du kartus ir kad jokios krizės nėra, nes 2011 m. planuojama mokėti už vieną valstybės lėšomis draudžiamą asmenį 733,2 Lt, nors algos, paslaugų kainos ir vartojimas trečdaliu ar net per pus sumažėjo. Ar nereikėtų bent laikinai pakeisti Sveikatos draudimo įstatymo 16 str. 2 d., kurioje reglamentuojamas įmokos už valstybės draudžiamą asmenį apskaičiavimas?
Paanalizuokime, kur gi skirstomos PSDF biudžeto lėšos. Didžiausios sumos atitenka asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms apmokėti ( 2011 m. planuojama tam skirti beveik 3 mlrd. Lt) ir kompensuojamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti ( apie 642,7 tūkst. Lt). Kitos išlaidos skiriamos medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui (2011 m. planuojama 133,4 tūkst. Lt), centralizuotai perkamiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, sveikatos programoms ir kt.
Ilgalaikiam turtui įsigyti PSDF kitų metų išlaidose numatęs septyniolika milijonų, pasak fondo atstovų – kompiuterinių programų atnaujinimui ir sutvarkymui. Žinoma, tų registrų ir programų visi tiek “prikuria”, kad kiekviena tarnyba ar žinyba turi savo atskirą registrą. Pvz. 2009 m. Valstybinė ligonių kasa 4 mln.Lt išleido Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registrui kurti.
Teritorinės ligonių kasos, atliekančios tarpininko vaidmenį tarp sveikatinimo įstaigų ir Valstybinės ligonių kasos, kuri atlieka tarpininko vaidmenį tarp teritorinių ligonių kasų ir PSDF, kuris atlieka tarpininko vaidmenį tarp valstybinės ligonių kasos ir Sodros, taip pat nevengia pirkinių. Vien ko vertas Kauno TLK 2009 m. gruodžio 30 d., t.y. praktiškai naujųjų metų šventei, įsigytas kompiuteris už 9696 Lt, programinė įranga už 4256 Lt ir dar vienas kompiuteris už 5898 Lt (šitas, matyt, prastesnis). Japonijoje nauji kompiuteriai valstybinėse įstaigose buvo pakeisti naujais tik prieš keletą metų, pirmą kartą po karo, bet japonai kažkaip išgyveno.
2009 metais ligonių kasos išleido apie 13 mln. Lt ilgalaikiam turtui įsigyti, tai dažniausiai buvo programinė įranga ir kompiuterinė technika. Norint modernesnio valdymo tai dar suprantama, bet paaiškinkite man, kam reikalingas suoliukas už pusantro tūkstančio arba reklaminis klipukas už du tūkstančius Vilniaus TLK? Gal sustokite gerume dabinti savo patalpas fotografijos kūriniais už pusantro tūkstančio ir virtuvės baldais, nes, man regis, kad jus – teritorines ligonių kasas, reikia kaip perteklinių funkcijų atlikėjas uždaryti. Privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų išlaidos sudaro apie 55 mln. kasmet, darbo užmokesčiui iš šios sumos skiriama vos 17 mln., o lygiai tiek pat pirkiniams.
Dar keistesnis reiškinys – pats PSDF paskirstymas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, skatinamąsias paslaugas ir gerus darbo rezultatus. 2005 m. gruodžio 5 d. LR sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V- 943 įtvirtinti mokėjimo už pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas būdai. Pirmasis – bazinis mokėjimas už įrašytų į sąrašą aptarnaujamų gyventojų skaičių, antrasis – papildomas mokėjimas už suteiktas skatinamąsias PAASP paslaugas, trečiasis – papildomas mokestis už prevencinių programų priemonių vykdymą. Pagal nerašytą taisyklę šeimos gydytojai arba gydymo įstaigos didžiausią sumą iš PSDF gauna už “prirašytas galvas” – 85% visos sumos, už tai, kad ligonis atėjo ir už faktiškai atliktas paslaugas gydymo įstaiga gauna 15% sumos, tai laikoma tarsi papildomu mokėjimu.
Seimas šiuo metu svarsto, koks bus šalies kitų metų biudžetas, kiek galėsime išleisti, kiek surinksime, kiek teks skolintis. Atrodo, kad turėtų biudžetas būti vienas, nes valstybė Lietuva – viena, tačiau į žodį “biudžetas” sutelpa dar du biudžetai - PSDF ir Socialinio draudimo fondo. Valstybės valstybėje, suvalgančios didžiausią dalį viso šalies biudžeto ir ne visada gebančios gyventi racionaliai ir taupiai.
Donalda Meiželytė
(arba “Kompiuteris naujiesiems metams už 10 000 Lt”)
Valstybė iš biudžeto Privalomo sveikatos draudimo fondui 2011 metais turės sumokėti beveik 1,6 milijardo litų už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis, kurių kitais metais bus virš dviejų milijonų. Tai gi, mokesčių mokėtojai sumoka už tai, kad būtų apdrausti gaunantys socialines pašalpas (2009 m. jų buvo 39, 7 tūkst., 2011 m. planuojama, kad jų bus 142,2 tūkst. – t.y. 3,6 karto daugiau), bedarbiai (2009 m. pradžioje registruotų bedarbių skaičius siekė 223 tūkst.), kaliniai ( 2009 m. 8655), vaikai (2009 m. 636,1 tūkst.), studentai, pensininkai (2009 m. senatvės pensijas gaunančių asmenų virš 60 metų – 592,8 tūkst.) ir t.t.
Jeigu tikėti M. Mikutavičiumi, kad mūsų – 3 mln., tai iš tų trijų milijonų tik trečdalis sumoka už save (2,4 mlrd. Lt) ir dar sumoka už kitus (1,6 mlrd. Lt). Ar jums čia bent kvepia solidarumu?
Valstybės biudžeto įmokos į PSDF biudžetą už valstybės draudžiamus asmenis priklauso nuo Statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų šalie ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto (darbo užmokestis neatskaičius mokesčių) užmokesčio vidurkio. Augant ekonomikai ir darbo užmokesčiui, didėjo ir įmokos už valstybės draudžiamuosius asmenis. 2007 m. valstybė mokėjo 353,2 Lt už vieną asmenį, o 2010 m. dvigubai, net 733,2 Lt. Peršasi dvi išvados, kad sveikatos apsaugos paslaugos taip pat pagerėjo du kartus ir kad jokios krizės nėra, nes 2011 m. planuojama mokėti už vieną valstybės lėšomis draudžiamą asmenį 733,2 Lt, nors algos, paslaugų kainos ir vartojimas trečdaliu ar net per pus sumažėjo. Ar nereikėtų bent laikinai pakeisti Sveikatos draudimo įstatymo 16 str. 2 d., kurioje reglamentuojamas įmokos už valstybės draudžiamą asmenį apskaičiavimas?
Paanalizuokime, kur gi skirstomos PSDF biudžeto lėšos. Didžiausios sumos atitenka asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms apmokėti ( 2011 m. planuojama tam skirti beveik 3 mlrd. Lt) ir kompensuojamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti ( apie 642,7 tūkst. Lt). Kitos išlaidos skiriamos medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui (2011 m. planuojama 133,4 tūkst. Lt), centralizuotai perkamiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, sveikatos programoms ir kt.
Ilgalaikiam turtui įsigyti PSDF kitų metų išlaidose numatęs septyniolika milijonų, pasak fondo atstovų – kompiuterinių programų atnaujinimui ir sutvarkymui. Žinoma, tų registrų ir programų visi tiek “prikuria”, kad kiekviena tarnyba ar žinyba turi savo atskirą registrą. Pvz. 2009 m. Valstybinė ligonių kasa 4 mln.Lt išleido Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registrui kurti.
Teritorinės ligonių kasos, atliekančios tarpininko vaidmenį tarp sveikatinimo įstaigų ir Valstybinės ligonių kasos, kuri atlieka tarpininko vaidmenį tarp teritorinių ligonių kasų ir PSDF, kuris atlieka tarpininko vaidmenį tarp valstybinės ligonių kasos ir Sodros, taip pat nevengia pirkinių. Vien ko vertas Kauno TLK 2009 m. gruodžio 30 d., t.y. praktiškai naujųjų metų šventei, įsigytas kompiuteris už 9696 Lt, programinė įranga už 4256 Lt ir dar vienas kompiuteris už 5898 Lt (šitas, matyt, prastesnis). Japonijoje nauji kompiuteriai valstybinėse įstaigose buvo pakeisti naujais tik prieš keletą metų, pirmą kartą po karo, bet japonai kažkaip išgyveno.
2009 metais ligonių kasos išleido apie 13 mln. Lt ilgalaikiam turtui įsigyti, tai dažniausiai buvo programinė įranga ir kompiuterinė technika. Norint modernesnio valdymo tai dar suprantama, bet paaiškinkite man, kam reikalingas suoliukas už pusantro tūkstančio arba reklaminis klipukas už du tūkstančius Vilniaus TLK? Gal sustokite gerume dabinti savo patalpas fotografijos kūriniais už pusantro tūkstančio ir virtuvės baldais, nes, man regis, kad jus – teritorines ligonių kasas, reikia kaip perteklinių funkcijų atlikėjas uždaryti. Privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų išlaidos sudaro apie 55 mln. kasmet, darbo užmokesčiui iš šios sumos skiriama vos 17 mln., o lygiai tiek pat pirkiniams.
Dar keistesnis reiškinys – pats PSDF paskirstymas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, skatinamąsias paslaugas ir gerus darbo rezultatus. 2005 m. gruodžio 5 d. LR sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V- 943 įtvirtinti mokėjimo už pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas būdai. Pirmasis – bazinis mokėjimas už įrašytų į sąrašą aptarnaujamų gyventojų skaičių, antrasis – papildomas mokėjimas už suteiktas skatinamąsias PAASP paslaugas, trečiasis – papildomas mokestis už prevencinių programų priemonių vykdymą. Pagal nerašytą taisyklę šeimos gydytojai arba gydymo įstaigos didžiausią sumą iš PSDF gauna už “prirašytas galvas” – 85% visos sumos, už tai, kad ligonis atėjo ir už faktiškai atliktas paslaugas gydymo įstaiga gauna 15% sumos, tai laikoma tarsi papildomu mokėjimu.
Seimas šiuo metu svarsto, koks bus šalies kitų metų biudžetas, kiek galėsime išleisti, kiek surinksime, kiek teks skolintis. Atrodo, kad turėtų biudžetas būti vienas, nes valstybė Lietuva – viena, tačiau į žodį “biudžetas” sutelpa dar du biudžetai - PSDF ir Socialinio draudimo fondo. Valstybės valstybėje, suvalgančios didžiausią dalį viso šalies biudžeto ir ne visada gebančios gyventi racionaliai ir taupiai.
Donalda Meiželytė
2010 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis
Karalystės naujienos
Karalystės naujienos
Šiandien mūsų karalystėje didelė šventė. Visi miestelėnai ir kaimo gyventojai, metę darbus, plaukia į didžiąją miesto turgaus aikštę. Visi grūdasi, stumdosi, kiekvienas nori iš kuo arčiau matyti egzekuciją. Pasidabinę mantijomis ir mandatais rūmų didikai renkasi ložėje. Kiekvienas su nekantrumu laukia, kada galės patenkinti savo gyvūlišką instinktą – kraujo troškimą. O kur dar smalsumas ir piktdžiuga bei savojo ego paglostymas. Ir štai, prasideda - sudūduoja fanfaros, minia nuščiūva, karalienė prisislenka fotelį arčiau televizoriaus ( nes vyksta tiesioginė transliacija nuo ešafoto). Koks skirtumas, kad šiandien niekas nedirbs. Karalystė, matyt, labai turtinga, tiek šventinių dienų kalendoriuje rastum gal tik Mumbu Tumbu genties kalendoriuje, tad dar viena kava ir aptarinėjimais paremta nedarbinga diena liaudžiai – tikras smagumas. Svarbiausia – duokite kraujo.
Rūmų didikai supranta, kad jau turi mesti miniai kaulą, nes ir taip keleto saviškių neatidavė teisti, o trečiam tik lazdų išrašė, nes per greitai lakstė ir gąsdino vietinius gyventojus ir gyvulius. Tauta nesupras, jei nebus rasti kalti dėl visų blogybių. Trauktis nėra kur.
Suskamba gongas ir ant ešafoto įrengtoje tribūnoje pasirodo kandeliabrais ir regalijomis pasidabinęs rūmų vyriausiasis teisėjas Povilas teisingasis. Išraito savo atsineštą ritinėlį su nuosprendžiu ir su pasimėgavimu net pasičepsėdamas skaito apie dviejų netikėlių nuodėmes. Verdiktas – atimti mandatus viešai be teisės sugrįžti į rūmus. Minia net suūžia iš pasitenkinimo. Juk kaip smagu, kai kam nors nepasiseka, nes kodėl man vienam turi nesisekti? Sėdžiu per dienas ant sofutės su laikraščiu rankoje, valstybė moka man tiek mažai už tą gulėjimą, kad net kompensuojamų vaistų pragulų pasigydymui neįperku, pfiu tokią valdžią, nieko neduoda.
„Valdžia turi apsivalyti!“, - girdisi krikščioniškų vertybių saugotojos (skiriamieji ženklai – trišakis ir ragai) treptelėjimas aukštakulniais. „Tegul juos karia, mes gražiau prieš minią atrodysim“, - šnabždasi du socialinės teisybės puoselėtojai prie kavos aparato. Pasigirsta daina: „Ramštadrylia oilia, ramštadrylia dra la la (dainos tekstas neišverčiamas)“ ir minia įsisiūbuoja. Karalienė pasimuisto fotelyje, lyg dar būtų indulgenciją kokią suorganizavusi, nes tie senieji didikai jai nepatinka, puola čia tuos jauniklius patys iki ausų fekaluoti. Bet kelio atgal nėra, karalienė bevelytų visus tuos didikus išvaikyti ir viena karaliauti, tik kas skiedras rinks po nelaimių ar ekonominių sunkumų? Kas bus molinės reitingų lentelės apačioje? Ne... Lai karia.
Nuoširdžiai besilaikantys tikėjimo tiesų muistosi, prisimena, kad tokių pačių darbelių senieji kasdien prikurpdavo, o dabar teisuoliškais veidais postringauja apie moralę ir konstitucinę dvasią. Bet negi pulsi į atlapus rėkdamas – sustokite, jūs nežinot, ką darot!? Labiau išsimokslinę net stėrsta, kiek jie pamena, tokios egzekucijos Europa nematė, tik Amerikoje buvo viena už prekybą karalystės ginklais ir briliantais. O čia vienas ne į tą kėdę atsisėdęs pakėlė dvi rankas, kitas tuo metu nusitrenkė biesai žino kur ir po to dar memlena, kad negavo arklių kinkinio. Pakarti – ne ktaip! ,
Tai va, mieli karalystės gyventojai, taip mes ir gyvename. Supriešinti, pikti, nepatenkinti ir pagiežingi. Ne visi, tikrai ne visi. Bet, kaip žinia, protingi, tolerantiški, suprantantys ir neskubantys teisti dėl niekų, patyli ir pasilaiko savo nuomonę sau, o bepročiai rėkia garsiai. Kol jūs čia žiūrite šitą prastai režisuotą „performansą“, galbūt be jūsų žinios ir valios pareiškimo pradedamas statyti milžiniškas objektas, prieš kurį Valdovų rūmai bus kaip šuns būda. Viskas – dūmų užsklanda, už kurios oligopolijos dėlioja savo dėliones, nes jų rankose pinigai, politikai ir žiniasklaida. Galiu lažintis, kad iš kiekvieno galima sulipdyti jei ne nusikaltėlį, tai nusidėjėlį – 100 procentų. Geros dienos ir smagaus žiūrėjimo, kaip teisieji už procedūrinius pažeidimus nusidėjėlius teis. Kaip sakė didysis Osia: „Posėdis prasideda, ponai prisiekusieji.“
Donalda Meiželytė
Šiandien mūsų karalystėje didelė šventė. Visi miestelėnai ir kaimo gyventojai, metę darbus, plaukia į didžiąją miesto turgaus aikštę. Visi grūdasi, stumdosi, kiekvienas nori iš kuo arčiau matyti egzekuciją. Pasidabinę mantijomis ir mandatais rūmų didikai renkasi ložėje. Kiekvienas su nekantrumu laukia, kada galės patenkinti savo gyvūlišką instinktą – kraujo troškimą. O kur dar smalsumas ir piktdžiuga bei savojo ego paglostymas. Ir štai, prasideda - sudūduoja fanfaros, minia nuščiūva, karalienė prisislenka fotelį arčiau televizoriaus ( nes vyksta tiesioginė transliacija nuo ešafoto). Koks skirtumas, kad šiandien niekas nedirbs. Karalystė, matyt, labai turtinga, tiek šventinių dienų kalendoriuje rastum gal tik Mumbu Tumbu genties kalendoriuje, tad dar viena kava ir aptarinėjimais paremta nedarbinga diena liaudžiai – tikras smagumas. Svarbiausia – duokite kraujo.
Rūmų didikai supranta, kad jau turi mesti miniai kaulą, nes ir taip keleto saviškių neatidavė teisti, o trečiam tik lazdų išrašė, nes per greitai lakstė ir gąsdino vietinius gyventojus ir gyvulius. Tauta nesupras, jei nebus rasti kalti dėl visų blogybių. Trauktis nėra kur.
Suskamba gongas ir ant ešafoto įrengtoje tribūnoje pasirodo kandeliabrais ir regalijomis pasidabinęs rūmų vyriausiasis teisėjas Povilas teisingasis. Išraito savo atsineštą ritinėlį su nuosprendžiu ir su pasimėgavimu net pasičepsėdamas skaito apie dviejų netikėlių nuodėmes. Verdiktas – atimti mandatus viešai be teisės sugrįžti į rūmus. Minia net suūžia iš pasitenkinimo. Juk kaip smagu, kai kam nors nepasiseka, nes kodėl man vienam turi nesisekti? Sėdžiu per dienas ant sofutės su laikraščiu rankoje, valstybė moka man tiek mažai už tą gulėjimą, kad net kompensuojamų vaistų pragulų pasigydymui neįperku, pfiu tokią valdžią, nieko neduoda.
„Valdžia turi apsivalyti!“, - girdisi krikščioniškų vertybių saugotojos (skiriamieji ženklai – trišakis ir ragai) treptelėjimas aukštakulniais. „Tegul juos karia, mes gražiau prieš minią atrodysim“, - šnabždasi du socialinės teisybės puoselėtojai prie kavos aparato. Pasigirsta daina: „Ramštadrylia oilia, ramštadrylia dra la la (dainos tekstas neišverčiamas)“ ir minia įsisiūbuoja. Karalienė pasimuisto fotelyje, lyg dar būtų indulgenciją kokią suorganizavusi, nes tie senieji didikai jai nepatinka, puola čia tuos jauniklius patys iki ausų fekaluoti. Bet kelio atgal nėra, karalienė bevelytų visus tuos didikus išvaikyti ir viena karaliauti, tik kas skiedras rinks po nelaimių ar ekonominių sunkumų? Kas bus molinės reitingų lentelės apačioje? Ne... Lai karia.
Nuoširdžiai besilaikantys tikėjimo tiesų muistosi, prisimena, kad tokių pačių darbelių senieji kasdien prikurpdavo, o dabar teisuoliškais veidais postringauja apie moralę ir konstitucinę dvasią. Bet negi pulsi į atlapus rėkdamas – sustokite, jūs nežinot, ką darot!? Labiau išsimokslinę net stėrsta, kiek jie pamena, tokios egzekucijos Europa nematė, tik Amerikoje buvo viena už prekybą karalystės ginklais ir briliantais. O čia vienas ne į tą kėdę atsisėdęs pakėlė dvi rankas, kitas tuo metu nusitrenkė biesai žino kur ir po to dar memlena, kad negavo arklių kinkinio. Pakarti – ne ktaip! ,
Tai va, mieli karalystės gyventojai, taip mes ir gyvename. Supriešinti, pikti, nepatenkinti ir pagiežingi. Ne visi, tikrai ne visi. Bet, kaip žinia, protingi, tolerantiški, suprantantys ir neskubantys teisti dėl niekų, patyli ir pasilaiko savo nuomonę sau, o bepročiai rėkia garsiai. Kol jūs čia žiūrite šitą prastai režisuotą „performansą“, galbūt be jūsų žinios ir valios pareiškimo pradedamas statyti milžiniškas objektas, prieš kurį Valdovų rūmai bus kaip šuns būda. Viskas – dūmų užsklanda, už kurios oligopolijos dėlioja savo dėliones, nes jų rankose pinigai, politikai ir žiniasklaida. Galiu lažintis, kad iš kiekvieno galima sulipdyti jei ne nusikaltėlį, tai nusidėjėlį – 100 procentų. Geros dienos ir smagaus žiūrėjimo, kaip teisieji už procedūrinius pažeidimus nusidėjėlius teis. Kaip sakė didysis Osia: „Posėdis prasideda, ponai prisiekusieji.“
Donalda Meiželytė
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
