Mano kolega Andrius Mazuronis pateikė man keletą klausimų (savaitraštyje „Privatu” tokia rubrika yra, kur žmonės vieni kitiems klausimų pažeria). Keletą savo atsakymų pateikiu ir Jums.
Žinau, kad esi ilgametė ir ištikima Lazdynų gyventoja. Dabartinė Vilniaus miesto valdžia sparčiais žingsniais, neįsiklausydama į miestiečių nuomonę, nori duoti leidimą šalia šio rajono statyti šiukšlių deginimo gamyklą. Ką manai apie tokius miesto valdžios ketinimus?
Šia tema iš tiesų domėjausi, nes Lazdynuose yra susibūrusi grupė aktyvių pilietiškų žmonių, mums talkina ir mokslininkai, ir specialistai. Pirmiausia, tai Lietuvoje visiškai nėra komunalinių atliekų rūšiavimo, pakuočių supirkimo sistemos. Jei vaisvandenio pakuotė kainuotų 3 litus, o jos turinys 1 litą, tai vargu, ar kam kiltų ranka tą plastikinį butelį mesti į konteinerį. Bet, kam tai rūpi? Juk yra suplanuotas sklypas su visomis elektros ir šilumotakių jungtimis, strategiškai patogus vienai grupei iš „R” raidės, o kad ataskaitoje dėl šios gamyklos poveikio aplinkai net vėjo kryptis buvo pakeista, juk už ataskaitą mokėjo suinteresuotoji grupė, kad gamykla technologiškai pasenusi, kad yra šūsnys tyrimų, jog 30 km spinduliu aplink tokias gamyklas ženkliai padaugėja gyventojų sergamumas lėtinėmis nervų ligomis ir vėžiniais susirgimais, tai nei motais. Kaip pavyzdys nuolat rodoma Vienos centre stovinti gražiom spalvom apipeckiota Šiukšlių deginimo gamykla, nors Viena - labiausiai užterštas miestas Europoje, o vietos politikai šnabždaasi, kad jie tik gyventojams nieko nesako apie šio monstro kenksmingumą aplinkai. Vilniaus savivaldybėje gi sparčiai dėliojami kažkokių tetučių parašiukai tokios gamyklos Vilniuje statybai. O ką? Europos sąjunga sumokės už jos pastatymą, įdomioji grupė „R” ją eksploatuos ir kažin, ar galvos apie filtrus nuo kiekvieno deginimo procese išsiskiriančio cheminio junginio, kuris išeis virš miesto. Jau Lazdynuose veikianti vandenvalos gamykla įrodė, kad filtrai - blefas ant popieriaus. Patikėkite, kentės visas Vilnius, o po to tokias pačias atliekų deginimo gamyklas statys ir kituose miestuose, žiaugčiosime ir sirgsime visi. Be to, po deginimo lieka atliekos prilyginamos branduoliniam kurui, jas utilizuoja, berods, tik Vokietijoje viena įmonė, tačiau tikiu, kad ten jų niekas neveš, o laidos čias pat, kur gruntiniai vandenys teka. Juokinga man klausytis, kai kai kurie Seimo nariai, ankščiau lyg ir patys dirbę linksmojoje grupėje „R”, agituoja už tos gamyklos statybas ir dievagojasi, kad bus deginamos tik išrūšiuotos šiukšlės. Leiskite nusijuokti jums į veidą. Kai šiukšlės bus realiai rūšiuojamos, perdirbamos, tai organinių atliekų tvarkymas tikrai nepareikalaus gamyklos. Yra daug modernesnių ir saugesnių aliekų utilizavimo technologijų, tik va, nusprendė prieš gerą dešimtmetį būrelis „R” būtent tokią statyti, nors JAV, Japonijoje ir Europoje tokias tik uždarinėja, ir baigta. Čia ir išryškės, kaip krikščioniškai demokratiškai atsižvelgiama į viešąjį interesą. Labai džiaugiuosi, kad šiuo klausimu rankų nenuleidžia Seimo narė Danutė Bekintienė, žurnalistas Gintaras Deksnys ir lazdyniečiai. Reikės, kviesiu visus prie to sklypo prieigų pasėdėti ant kelio prieš statybinę techniką. Uždegsime laužus, pasistatysime palapines ir pagyvensime ten, kol praeis noras gudragalvių grupei „R” mus ketinti nuodyti ir tik savo piniginių interesų paisyti. Oj, dabar baisu bus namo vakarais grįžti, vai vai, dabar jau prikurs apie mane nebūtų istorijų jų valdoma žiniasklaida ir turėsiu teisintis, kad aš ne kupranugaris, bet tiek to.
Kadangi ėjai į seimą su tam tikromis mintimis ir tikslais, ar galėtum įvardinti bent porą pagrindinių darbų, kuriuos įvykdžius galėtum pasakyti, kad seime buvai ne veltui???
Nėra darbų pagrindinių ar nepagrindinių. Peržiūrinėjame dabar su specialistais higienos normas, pakeitimai palengvins gyvenimą tik menkai daliai, bet kai kurie smulkūs verslininkai jau galės ramiau kvėpuoti nuo higienos inspektorių interpretacijų, nes, kaip žinia, kiekvienam tikrintojui atrodo vis kitaip, juk reikia savo darbą ir buvimą tarnyboje pateisinti bei kokį pažeidimų aktą surašyti. Va, Vilniaus Valakupių reabilitacijos centre panaikinta programa turintiems mažiau 20 procentų darbingumo. Iki šiol žmonės su negalia (cerebraliniu paralyžiumi) galėjo ten susirinkę bendrauti, užsiimti rankdarbiais, dabar jie iš viso palikti kas sau tarp keturių sienų. Rusijos piliečiai, turintys bendrą verslą su Lietuvos įmonėmis, laukia vizų po kelis mėnesius, o kai pareiškia pretenzijas, tai konsulas išeina povo povyza ir pasako, kad jei dar pašokinėsi iš viso vizos negausi, o juk verslininkas nori į Lietuvą pinigų atvežęs investuoti. Atrodo, smulkmenos, kiek žmonių palies tokie sprendimai kaip pirmumo teisės gauti vizas suteikimas užsienio piliečiams turintiems Lietuvoje verslą? Bet kaip sakė Benjaminas Franklinas: „Grūdas prie grūdo duoda aruodą”. O dar geriau dabar Lietuvai tiktų dar vienas jo pamokomas posakis: „Geriau eiti vakare miegoti tuščiu skrandžiu, nei atsibusti skolingam”. Tik dabartinė valdančioji šį posakį savo sprendimais visai iškreipė - tauta eina miegoti tuščiais skrandžiais ir vis tiek ryte prabunda labai skolinga. Siaubas kažkoks.
Ne paslaptis, kad į politiką atėjai iš kūrybinio darbo šou versle. Sakyk, kaip balsavai seimui priiminėjant sprendimus dėl pagal autorines sutartis dirbančių asmenų apmokestinimo? Ar jautiesi viską padariusi, kad apgintum savo buvusius kolegas?
Man didžiausia gėda, kad buvau valdančiojoje koalicijoje ir kaip naujokė aklai tikėjau galingaisiais koalicijos broliais - Demokratiškaisiais krikščionimis-TS. Maniau, ką gi, tokia galinga politinė jėga, turinti neabejotinai daug patirties ir būrį profesionalių ekonomistų, jau jie tai žino, ką daro, nors nuo pat pradžios buvau įsitikinusi, kad įsodrinti autorius - kvailystė. Tai pasitvirtino. Jei iki tol valstybė už autorinius darbus surinkdavo Gyventojų pajamų mokestį, tai autorius „įsodrinus” autorinės sutartys iš viso dingo ir dėl to niekas nelaimėjo. Organizavau darbo grupę autorinių mokesčių peržiūrėjimui. Pasitelkėme tarpžinybinės dabo grupės prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos trijų mėnesių darbo rezultatus, kurių vienas optimaliausias variantas buvo toks, kad autoriai mokėtų mokesčius nuo pusės honoraro. Tuo metu patikėjau ir Ingridos Šimonytės (tuomet dar ne Finansų ministrės) , kuri mielai sutiko dalyvauti viename mūsų posėdžių, patikinimu, kad iš tiesų, tai - aukso vidurys. Tačiau „didieji politikai” moka viską taip surėdyti, kad vis tiek liksi kvailio vietoje. Į įstatymo pataisą buvo prijaukta frazių „turi darbo santykius arba darbo santykius atitinkančius santykius” ir t.t. Paaiškėjo, kad mokėti mokesčius nuo pusės autorinio atlyginimo turi teisę tik tie autoriai, kurie su niekuo nesusiję darbo santykiais, kitaip tariant, yra bedarbiai arba laisvieji menininkai. Tokių rinkoje labai mažai. Taigi dabar, jei autorius dirba kažkur pagal darbo sutartį, o laisvalaikiu užsiima autoriniais darbais, jis moka žvėriškus, protu nesuvokiamus mokesčius. Autoriui ,,į rankas” gaunant 1000 Lt reikia sumokėti 706,58 Lt mokesčių - GPM 197,37 Lt; Sodrai mokama nuo viso autorinio atlyginimo 9 proc. (išskaičiuojami iš autorinio atlyginimo) 118,42 Lt ir 29,7 proc. sumoka darbdavys 390,79 Lt. Viso mokesčių 706,58 Lt. Socialinių reikalų ir darbo ministrui jau įteikiau įstatymo pataisas, kur autoriniai mokesčiai būtų vienodi nepriklausomai nuo to ar žmogus turi nuolatinį darbą, kas yra labai sveikintina, ar ne. Nenuleisiu rankų, nes tokie mokestiniai viražai yra alogiški.
Ar labai stipriai pasiilgsti gyvenimo šou verslo ritmu? Ar negraužia nostalgija žiūrint į vaizdelius kai dainuoji dažnutes ar šėlsti scenoje?
Žmogus turi keistą įprotį idealizuoti tai, kad buvo gražaus kadaise. Dažniausiai su nostalgija prisimenami laikai, kai buvai jaunas, guvus, trykštantis optimizmu ir energija. Dėl to kai kurie vyresni žmonės idealizuoja Tarybinius laikus, nes tai buvo jų jaunystė - su niekuo nepalyginamas laikas, kai jūra iki kelių ir poreikiai paprasti, kai džiaugiesi menkiausia smulkmena. Nepamiršk, Andriau, kad „Šou verslas” dėl to ir vadinamas verslu, nes tai - verslas. Aš ir dabar galiu padainuoti miestų šventėse, labdaringuose renginiuose ar giminės susibūrime be atlygio. Jei nueičiau pasveikinti kokios nors įmonės į jų šventę ir padainuočiau, tai niekas nepatikėtų (pagal savo sugedimo laipsnį), kad tai dariau dykai, vis tiek įtarinėtų, kad paėmiau arba voką arba kokį “barteriuką”, todėl per metus dainavu tik dviejuose renginiuose - Žagarės vyšnių festivalyje miestelėnams ir Kazlų Rūdoje per jaunimo sporto žaidynes, kurias organizavo visuomeninis judėjimas „Jaunoji Sūdūva”.
Koks tavo gyvenimo poelgis yra pats kvailiausias ir jo niekada nebekartotum?
Tai kad jų tikrai ne vienas. Esu per daug pasitikėjusi keliais žmonėm ir per tą savo patiklumą sumokėjusi, bet, nori nenori, aš tikiu gėriu ir žmoguje iki paskutinio ieškau gėrio prado. Nuteisti lengviausia, sunkiausia įsigilinti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė, kas jį verčia būti piktu ar nelaimingu. O vienas kvailiausių mano poelgių - tai buvęs nuoširdus pasitikėjimas žiniasklaida, kuri progai pasitaikius niam niam pavalgo nervą vieną kitą. O šiaip, manau, kad žmogus sukurtas ne kančiai, o džiaugsmui, ne sielvartui, bet kartais ir pakvailiojimams.
Žinau , kad kalbėti apie kolegas yra nedėkingas užsiėmimas, tačiau, kaip vertini savo buvusių kolegų Lino Karaliaus ar Astos Baukutės elgesį patekus į seimą?
Jie kol kas abu mano kolegos kaip ir tamsta. Apie kitus nemėgstu kalbėti, o juo labiau kitus teisti ar smerkti. Dar nemėgstu sureikšminti mass medios sutirštintų istorijų, hiperbolizuotų atpasakojimų, kaip kažkur, neva, „patikimų šaltinių” teigimu, kažkas, kažką, kažkur. Oras visa tai. Galiu tik pati pafilosofuoti ir paieškoti atsakymų. Na gerai, imkime Liną. Kaip suprantu, jis užsisakė bilietus skrydžiui dar nežinodamas, kad sesija bus pratęsta, na, kaip ir ne pasaulio pabaiga. Bet to dar 2004 metais liepos mėnesio nutarimu Konstitucinis teismas pasakė savo nuomonę, kad turėtų būti reglamentuotas Seimo narių atostogų laikas. Tik va bėda, tuomet Seimo nariai tą vasario mėnesį nebūtų gavę parlamentinei veiklai skirtų 7 tūkstančių vokeliuose neatsiskaitytinai. Juk nuostoliai! O keliavo seimo nariai net ir normalių sesijų metu, istorija to nenutyli, tik kad jų partijų draugai „informavimo leidiniai” to neeskaluodavo ir tiek. Dar keisčiau, kad iš tiesų pasitvirtina nuostata „Skandalą geriausia gesinti skandalu”, vienur gryni pinigai skraido už kažkokias „paslaugas”, kitur galvos mulkina tautą, kaip čia viskas gerėja ir toliau bankams tarnauja, bet ar tai kam rūpi? Juokaujat?
Ar tapus krikščionių partijos nare pradėjai dažniau lankytis bažnyčioje? Ar nesijaučia didelė konkurencija tarp krikščioniškų partijų, jūsų, krikščionių demokratų ir pan.????
Aš niekada nebuvau bažnytinių apeigų lankytoja. Ir dabar per televiziją kai transliuoja mišias, šiurpstu, kaip susėdę valdininkai klauso pamokslų. Jis šiandien paklausė, išėjo ir pensijas nurėžė mintyse galvodamas: „Ai, tiek to, reikia rėžti dabar, paskaudės, po trijų metų jau bus pamiršę ir vėl už mus balsuos”. Jei nuolatinis melas pridengiamas nuolankaus tikėjimo kauke - tai apgavystė. O kartais tokių mišių lankytojų sprendimai gyvenimus suluošina. Pavyzdžiui, nesuprantu, juk dirbantis privačiame versle pensininkas iš dalies kompensuoja savo pensiją mokėdamas mokesčius, jis jaučiasi reikalingas, jam ne ligos galvoje, jis juda, yra visuomeniškas, o jei dar dirbo visą gyvenimą dviem etatais, jei ne į šokius vaikščiojo ar prie butelio sėdėjo, o visą gyvenimą dirbo, tobulinosi, mokėjo mokesčius valstybei ir užsitarnavo didesnę pensiją - tai jis pats kaltas, jis nuvertinamas kaip koks niekšelis, kuriam nė motais buvo dirbti, sąžiningai mokėti mokesčius, kelti šalies gerbūvį, užauginti vaikus pilnaverčiais šalies piliečiais (tokių neliečia).
Man šiek tiek nemalonu, kad, pasirodo, gali būti demokratiški krikščionys, o tiesiog krikščionys susiburti - ne. Nemeluosiu, per dviejų partijų jungimosi suvažiavimą vienintelė balsavau prieš tokį pavadinimą, bet tie, kurie dabar nori nuosavybės teise tik sau pasigrobti šitą žodį „kikščionis”, tie, kurie pyksta ir trepsi, kad „ vai vai, kokie gi jie krikščionys”, pagal visą krikščionybės mokymą turėtų džiaugtis, kad vis daugiau žmonių priima šias tikėjimo tiesas. Tie, kurie turėtų ganyti savo aveles ir ieškoti paklydusiųjų avelių, neturėtų piktžodžiauti. Kartais graži forma turi ne kokį turinį, kartais atvirkščiai. Tai gal pasimėtome visi akmenimis ir pasijusime geresniais nuo to, kad pataikėme artimui savo į galvą? Aš jau seniai supratau, kad būdamas politinėje rinkoje turi būti gudrus kaip žebenkštis. Bet gal jau gana? Nejau negalima normaliai atsovauti žmonių, normaliai valdyti valstybę tiesiog netrukdant šalies piliečiams gyventi ir kurti savo ateitį? Pasakysiu paprasčiau, valdžia, atstok nuo žmonių ir leisk jiems kvėpuoti.
Kadangi dabar gyvename moterų valdymo eroje, sakyk koks yra aukščiausias postas valstybės valdymo piramidėje, kurį norėtum užimti?
Jau ko ko, bet postų man nereikia. Pats žinai, kaip reikia išmanyti akių dūmimo meną būnant ministru ar viceministru. Juk pats žinai, kaip jie moka išsisukti nuo bet kokio aštresnio klausimo. Kaip marionetės už virvelių tampomos, dar gerai, kad ne visi tokie. Pagalvok, jei tavo partijai suaukojo kažkokie mistiniai dėdės milijoną rinkimams, tai ką laimėjęs rinkimus turi daryti? Neleisti jiems statyti vieno ar kito objekto, nors gyentojai ir mokslininkai sako - ne? Politika - juk visiškas biznis, įteisinta verslo struktūra. Ir nors kuolą ant galvos tašyk tokiems, kurie atiduoda alkoholio prekybą į kontrabandininkų rankas užsmaugę legalią alkoholiu prekybą, neperžiūri palūkanų normų, atseit jos priklauso nuo bankų, nors nieks ir nesiaiškino, ar nėra tai karteliniai susitarimai kelių stambiųjų bankų, būsto programos - užribyje, jaunoms šeimoms jokių prošvaisčių iš valstybės nuomotis taip vadinamąjį socialinį būstą, nors visur Europoje valstybė suteikia tokią galimybę visiems piliečiams. Dar pavardinti?
Su kuriuo iš dabartinio seimo narių niekada nedainuotum duetu ir kodėl?
Pirmiausia reikėtų atlikti perklausą ir tada galėčiau nuspręsti, kuris su meška augo. Kadangi dainavimas - dalykas taikus, tai galėčiau su bet kuriuo padainuoti, na, o jei konkretus seimo narys man nelabai patiktų arba būtų prasikaltęs šaliai kokiu nors negeru savo sprendimu, tai dar smagiau būtų, nes galėčiau dainuodama ne ten įstoti, paimprovizuoti ir per dainos pragrojimą pasakyti viską, ką galvoju, būtų linksma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą