2010 m. gruodžio 18 d., šeštadienis

Emigracija arba „dingstam iš čia“

Vienoje Holivudo juostoje pagrindinis veikėjas savo nuotykių partnerės paklausė, ar ši žinanti, kokia frazė dažniausiai kartojama filmuose. Atsakymas: „Dingstam iš čia“. Kaip kokiame kino filme per dvidešimt nepriklausomybės metų šios frazės ištarimas Lietuvos gyventojų lūpose įgavo pagreitį. Ir štai, spindinti Statistikos departamento suvestinė - Nuo 1990 m. iki 2006 m., įvertinant deklaruotus ir nedeklaruotus išvykimus, iš Lietuvos emigravo 447 tūkst. šalies gyventojų (Statistikos departamentas prie LRV). Tuomet sekė ekonominio pakilimo keletas metelių ir pliūptelėjo antroji emigracijos banga.
Na, o 2008 metais mes net pirmavome pagal emigracijos mastą Europos Sąjungoje. Tikėtina, kad ir šiaip nelabai ką teveikiantis Statistikos departamentas nebeturės iš ko tą statistiką skaičiuoti, nebent galės sekti lapuočių ar spygliuočių tankį kvadratiniame metre. Eurostatas (čia kaip Europos bendrijos Statistikos departamentas) prognozuoja, kad 2050 metais mūsų bus jau tik 2,5 milijono ir tūlas pensininkas Marijus Mikutavičius turės perrašyti himno „Trys milijonai“ tekstą, tik vargu, ar kas nors susirimuos.
Ir kio čia mes verkiame, kad tautiečiai ieško geresnio gyvenimo svetur? Juk kiekvienais metais jie savo paliktiems čia arimiesiems 3 milijardus vietinės valiutos parsiunčia, oj, atsiprašau, pastaruosius keletą metų tik po 1,5 mlrd., nes ir ten ne biskvitai.
Bet vis tiek gerai ten, užsienyje, ten taip gerai. Atskrido vieną dieną marsiečiai ir sutvarkė Vokietijoje kelius, susodino Austrijoje gėlynus ir išdažė baltai norvegų langines. Marsiečiai buvo tokie užsivedę (kas ten žino, ką jie vartoja), kad sukūrė mums Europą kaip kokį saldainuką. Tarybinių laikų užliūliuotas, kuomet reikėjo galvoti tik, ką šneki, dažnas mano, jog tik kiti gali mums duoti darbo, gerbūvį. Anksčiau buvo „ačiū partijai tėvynei už taloną patalynei“, dabar ačiū užsieniečiams, kad leidžia braškes skinti ir savo senjorus prižiūrėti. O juk ne ateiviai mūsų kaimyninėse šalyse pasidarbavo. Tai kuo mes blogesni už tūlą austrą ar norvegą?
Gerai ten, kur mūsų nėra. Visur gerai, bet namie geriausia. Du normalūs teiginiai ir abu visiškai teisingi. Gal mes nereaguotume į emigraciją taip jautriai, jei būtume stabili, pasiturinti šalis. Pavyzdžiui, Europoje jaunuoliai baigę mokyklą iš karto nepradeda studijuoti ar siekti profesinių žinių, jie tiesiog porą metų pagyvena sau, pakeliauja, pasidarbuoja šen bei ten. Po to jie pasirenka studijas ir dažnai užsienyje. Stodami į Europos sąjungą turėjome aiškiai suvokti, kad joje bus ne ką lengviau išsaugoti tautinį identintetą nei Tarybų sąjungoj šlovingoj. Skirtumas tik tas, kad tuomet saugojome savo tautiškumą ir tradicijas kaip didžiausią relikviją, o dabar skubame integruotis svetur ir susilieti su kitomis tautom taip, kad mus laikytų vietiniais.
Galima nusakyti, kas yra emigrantai teoriškai - tai išvykstantys iš Lietuvos ir ketinantys apsigyventi kitose šalyse ilgesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Tačiau, paėmus kiekvieno išvykusiojo istoriją, emigracijos priežastis, aplinkybes, kurios privertė „dingti iš čia“ – galėtume sukurti ne vieną filmą, tik nelabai Holivudui tinkantį. Lietuvoje politika, tapusi tarsi įteisinta mafija, privedė tautą prie susvetimėjimo, nepasitikėjimo ir nuolatinės baimės dėl savo ir savo vaikų ateities. Kas gali suskaičiuoti, kiek nepastatyta gamyklų tik dėl to, kad vienas ar kitas meras tame plote susapnavo stovintį jo „chebros“ kromelį, kas gali paaiškinti, kodėl Lietuvoje didžiausias procentas Europos sąjungoje gyvenamūjų būstų priklauso gyventojams nuosavybės teise (98 proc.), kai užsienio valstybėse nuosavą būstą turi tik pasiturintys, o bet kuri šeima gali nuomotis butą iš savivaldybės (tokių būstų užsienyje apie 40 proc. Nuoma nedidelė ir žmonės tuose būstuose gyvena visą gyvenimą, jei nori). Sakytum, oho, kokie tie lietuviai turtingi, visi turi savo namus, tai kodėl tuomet jie inkščia. Viskas paprasta. Butas butu, bet jį reikia išlaikyti ir pelno jis neduoda, o šeimos, neturinčios būsto priverstos lįsti į bankų kišenę amžiui arba nuomotis stogą virš galvos komercinėm kainom. Nėra kur gyventi žmonėm jaunesnio darbingo amžiaus, tai jie ir išvažiuoja ten, kur galima įsitvirtinti.
Mes vis dar inertiškai pateisiname kyšių sistemą. Ir nereikia čia nieko dėl to kaltinti, juk kyšį duoda lietuvis, kyšį ima lietuvis. Juk niekas svetimas neatėjo ir nepradėjo mūsų skurdinti. Mes kalti patys. Ir dabar Lietuva dūsta, vyresnioji karta užaugino tuos keturis ar penkis šimtus tūkstančių žmonių, juos mokė, saugojo, gydė, investavo savo mokesčius. Senjorai, užsidirbę tik lėtines ligas, liko, o surikę „dingstam iš čia“ moka mokesčius svetimoms šalims.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tautiečiai nenori grįžti yra ta, kad nors į juos svečioje šalyje žiūri kaip į antrarūšius, bet vis tiek skaitosi ir gerbia jų darbą. Vasarą Lietuvos kaimuose ūkininkai talkos neprisišaukia, bet užsienyje paslaugų srityje, ūkiuose triūsiame išsijuosę. Tai gal kažką reikia patiems keisti ir patiems keistis? Verslas persiregistravo į šalis, kur mokesčiai mažesni ir net nebesiruošia grįžti mokesčių mokėti čia, kur verslus žmogus, sukuriantis darbo vietas, laikomas nusikaltėliu, nes dirba ir uždirba. Vienintelę priežastį, kodėl išvyko dirbti ir gyventi svetur, lietuviai nurodo nepriteklių ir norą gyventi geriau. Po to jie išsiveža svetur ir vaikus, vaikai pamiršta lietuvių kalbą ir visi pradeda mylėti Lietuvą iš toli. Patogu ir sąžinės neskauda. Tai kokio velnio tada mes visi stovėjome Baltijos kelyje? Kodėl aš šalia stovinčiam jaunuoliui su didžiausiu pasididžiavimu ir pakylėjimu sakiau: “Duok ranką, lietuvi”. Kam? Kam to reikėjo? Tik tam, kad atsivertų sienos atgavus laisvę ir visi kaip tarakonai išsibėgiotų plauti indų į Europą. Man labai gaila, kad valstybę valdę veikėjai taip ją nustekeno, kad žmonėms nebeliko kitos išeities, kaip tik išvažiuoti ieškoti laimės svetur. Be abejonės, kai nelieka išeities, kiekvienas žmogus galvoja, kaip išlaikyti šeimą, savo vaikus, kaip juos išmaitinti. Tad jei nepavyksta to padaryti savo gimtojoje žemėje, lieka vienintelė išeitis – emigruoti. Aš daryčiau tą patį be jokios sąžinės graužaties. Aš tikiu, kad mūsų nutekėję protai, mūsų iškeliavusios auksinės rankos nors ir svetur, bet dirbs Lietuvai.
Lietuva kaip valstybė – labai jauna, dėl to ji karštakošė maksimalistė, daranti jaunatviškas klaidas. Kokie bebūtų pliusai ir minusai, kiek jų bebūtų, ji yra vienintelė ir nepakartojama. Kitos tokios nėra, nebuvo ir nebus.

2 komentarai:

  1. Tikrai labai liūdna. Kada i Lietuvos valdžia ateis žmonės su moraliniu kodeksu? Kada Lietuvos visuomene ir auklėjimo sistema susidomės moraliniu auklėjimu? Gaila matyti kai Lietuvoje labiausiai išsilavinę žmones yra užvaldyti korupcijos ir kyšininkavimo. Gydytojai, teisininkai praleidžia mokykloje metu metus ir ko išmoksta? Kaip imti saugiai kyšius. Ir kas liūdniausia visi apie tai žino ir niekas nieko nedaro.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Miela Donalda,graziai Tu cia surasei...vietomis net juokingai....bet is esmes Tu velniskai teisi...zinau ka sakau,nes as priklausau tai emigrantu kartai,kuri issiveze vaikus,ir kurie vis labiau pamirsta gimtaja kalba....o kazkada stovejau Baltijos kelyje....

    AtsakytiPanaikinti