2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

Ar gintų lietuviai laisvę šiandien?

Pirma, reikėtų pasiaiškinti, kas yra laisvė ir su kuo ji valgoma. Spėlioti, kas būtų, jeigu būtų - netikslinga, nes vargu, ar iškilus pavojui savo šaliai, o tai reiškia savo šeimai, artimiesiems, mes neimtume ginklų į rankas. Klausimas tik, ar žinotume, kur ką spausti ginklo korpuse, nes ginklai technologiškai pažengę taip pat, kaip ir telefono aparatai - nuo laidinių iki išmaniųjų. Lietuva visuomet buvo kaip kokia tranzitinė karų ir santvarkų teritorija, todėl tautiečiai visuomet gebėjo ne tik kovoti už išlikimą ginklu, bet ir prisitaikymu prie naujų susiklosčiusių sąlygų. Tas gebėjimas gerai atspindimas tik ką anapilin išėjusio Lietuvos kinematografijos šviesulio Almanto Grikevičiaus juostoje pagal J.Avyžiaus to paties pavadinimo romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976 m.). Net saldu klausytis juostos pabaigoje Gedimino Džiugo (vaid. Juozas Budraitis) monologą prie stalo apie tai, kad mums rūpi tik savos kiaulės ir kad pamiršome, jog esame Lietuviai. Lietuviai labai inertiški žmonės, tam, kad juos privestum iki kraštutinumų, reikia laiko ir pastangų. Bet jei jau privedei, tai laikykis, maža nepasirodys.
Vienas būdamas fiziškai laisvas gali būti nelaisvas savo dvasia, gyventi baimėje ir prietaruose, kitas net kalėdamas už tiesą ar savo politinius įsitikinimus, gali būti laisvas savo mintimis ir siela. Laisvė - tai ne besaikės linksmybės ar lengvas gyvenimas negalvojant apie rytdieną, tai didžiulė atsakomybė. Pripratome per 50 metų svetimoj, primestoj „sąjungoj šlovingoj“, kad už mus kažkas ten, aukštai, kaip kokia apvaizda pagalvos, viską suplanuos, o mūsų darbas tik bliauti „ura“. Dėl to per 20 nepriklausomybės metų tikrai ne visiems pavyko išmokti gyventi savo galva ir būti atsakingais už save. Gal dėl to ir kiša valdžia kuo daugiau draudimų ir apribojimų, nepasitiki žmonių sąmoningumu.
Nutirpo sniegas, išlindo visas žiemos “gėris” – šunų šūdai ir šiukšlės. Tai kam mums ta laisvė, gerbiamieji, jei negerbiame nei savęs, nei mus supančios aplinkos? Gal mes iš tiesų verti tik autoritarinio valdymo ar kokio totalitarinio režimo, jei nesugebame būti atsakingais už savo namus, kiemą, miestą? Ostapas Benderis kartą klausė Kisos Vorobjaninovo: “Kam jums pinigai, Kisa, jūs juk neturite fantazijos!” Tai gal ir mums tos laisvės visai nereikia, nes mes nemokame su ja elgtis atsakingai?
Prieš 20 metų mano tėtis Tadas Meiželis buvo ketvirtu numeriu sąraše sušaudymui (64 tauragiškiai jame buvo). Per Sausio įvykius jis su kolega Tauragės spaustuvėje spausdino padrąsinantį kreipimąsi į gyventojus, kaip elgtis okupacijos atveju, tuos biuletenius naktį su sesers vyru mėtė slapta į pašto dėžutes žmonėms visuose Tauragės mikrorajonuose. Kabelinėje televizijoje šį kreipimąsi tėtis persakitė ir tas įrašas sukosi be perstojo. Tėtis skambino į Maskvą tuometiniam ambasadoriui Egidijui Bičkauskui, kuris pasakė: „Ką daugiau iš tų "svolačių" norėti“, į leidyklą Maskvoje „Planeta“, Leningrado laikraštį „Smena“ kolegoms žurnalistams. Visiems nusakė, kokia situacija Lietuvoje. Skamino net į M.Gorbačiovo priimamajį, atsiliepė kažkoks karo veteranas ir sako: „Zvanite utrom, generalnovo sekretoria netu“ (rus.).
Negaliu atsakyti už kitus, ar jie gintų laisvę, ar ne. Mano šeima gintų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą