D. Meiželytė: Seimo senbuviai parodė, kad jų protas trumpas

Donalda Meiželytė turi nuomonę veik apie viską ir niekuomet nebijo jos išsakyti. Ji kritikuoja ir yra kritikuojama, tačiau karingoji „princesė Ksena“ niekuomet nemeta pradėto darbo, o save padrąsina keliais susigalvotais gyvenimo šūkiais. Tam, kad gyventi būtų bent kiek lengviau.
Buvusi televizijos persona ir kontraversiškos „Tautos prisikėlimo partijos“ narė turi pasiūlymų ir jos kompetenciją kvestionuojantiems skeptikams: „siūlau tapti aktyviais, o ne trenktais, visuomenininkais ir pradėti tvarkytis nuo savo kiemo“.

- Donalda, darbą televizijoje prieš kelis metus iškeitėte į darbą Seime. Ar tai tikrai ir yra tas daržas, kuriame tikėjotės atsidurti?
- Jau pačiame jūsų klausime slypi ir atsakymas – šitame „darže“, kaip jūs sakote, tikrai nesitikėjau atsidurti. Norėčiau tik patikslinti, kad aš nieko į nieką neiškeičiau, televizijoje jau nedirbau trejus metus iki tol, mane galėdavote išvysti tik įvairiose pokalbių ar pramoginėse laidose. O dėl pasirinkimų, tai mes visą gyvenimą renkamės ir niekada nesame tikri, ar pasirinkome teisingai. Tai – žmogiška.
Nebūna teisingų ar neteisingų kelių, būna kiekvieno žmogaus unikalus ir vienintelis kelias per gyvenimą. Žinoma, gal kam gali atrodyti, kad esu neverta būti Seimo nare, kad jie – vertesni. Tuomet nuoširdžiai siūlau tapti aktyviais, o ne trenktais, visuomenininkais ir pradėti tvarkytis nuo savo kiemo.
Visada jaučiau pareigą nukasti kieme sniegą, kad kaimynų mamos ir vaikai neišsisuktų kojų, sudrausminti vyno siurbėjus prie mokyklos su tikimybe gauti niuksą, paauklėti čipsų pakelį numetusį dvimetrinį paauglį.
- Ar dabar, vertindama savo pasirinkimą galėtumėte pasakyti, kad tai jums patinkanti ir tinkanti veikla?
- Man patinka gyvenimas, gal ir ne viskas, ką man jis atsiunčia, patinka labai, bet aš priimu visus jo duotus išbandymus, galimybes. Tik paskutiniai bailiai ir kvailiai sėdi suglaudę ausis ir perdėm įsijautę į savo savisaugos instinktus.
Per ilgai Lietuvoje gyvenome prisitaikėliškai ir stengdamiesi neišsišokti, neiškišti galvų, kad per jas negautume nuo aplinkinių.
- Nepasiilgstate čiastuškų dainavimo apie tai, ką valdžia daro blogai?
- Tai buvo mano aktorinis darbas televizijoje. Atlikau jį gerai, įtikinamai ir tuo didžiuojuosi. Nors jau senų senovėje nebešmėžuoju su dažnutėmis televizijos ekranuose, mano šituos pasitaškymus gatvėse ir skveruose prisimena Lietuvos žmonės su šypsena. Buvau tuomet tautos ruporu, kartais žmonių atsiųsti ketureiliai keldavo šiurpą ir vos apsiversdavo liežuvis dainuoti tokius piktokus ar net įžeidžiančius tekstus.
- O galimybės ironiškai, kartais sarkastiškai išsakyti požiūrį į tą pačią Lietuvos politiką?
- Žinote, mes visada labai gudrūs patarinėti mūsų krepšinio rinktinės vyrams kaip žaisti ir kaip mesti, sėdėdami jaukiuose foteliuose priešais televizorius. Visi turime tą „visų reikalų eksperto“ gyslelę. Kiekvienas geriausiai žinome, kaip reikia šokti šokių konkurso dalyviams, kaip vaidinti aktoriams, kaip kalbėti visuomenės veikėjams pokalbių laidose, o taip pat kaip valdyti valstybę ir ką daryti, kad gyventume ženkliai geriau. Ar aš neteisi?
Man juokinga, kai Seimo senbuviai aiškina, kad Seimo nariais turi būti tik politikos profesionalai. Pašiepdami kelis iš televizijos laidų žinomus žmones ir vadindami juos šoumenais, tie dorieji, teisingieji Seimo senbuviai parodė, kad jie negerbia kitų žmonių darbo, kad jie menkina kitų profesijų žmones, kad jų protas trumpas, nes tesiekia tiek, kiek rodo žydrosios dėžutės.
- Buvote "tautos mylimųjų" pusėje, dabar atsidūrėte tų, kurių dažniau nemėgsta, ar nesigailite taip įvykus?
- Mes gimstame ne tam, kad susireikšmintume ir mus visi be išlygų mylėtų. Vieni žmonės daugumai simpatiškesni, isterikai ir pikčiurnos – ne tokie simpatiški. Pamirštame, kad svarbiausia yra šiame pasaulyje būti padoriu ir gyventi bei elgtis taip, kaip norėtume kad ir su mumis elgtųsi.
Pas mus dabar iškreipta situacija, visi ištiesę rankas į valstybę, tartum tai nebūtume visi mes patys, o kažkoks mistinis sutvėrimas su pinigų maišu.
- Ne kartą sakėte, kad Seimo nario atlyginimas nėra "stebuklingas", ar nesinori kartais visko mesti ir imtis pelningesnės veiklos?
- Normalus tas atlyginimas, kaip iš to filmo „štob ti žil na adnų zarplatų“ ( "kad tu gyventumei tik iš atlyginimo" - rusų k. frazė iš filmo „Briliantinė ranka“ - Zebra.lt). Neslėpsiu, kai vasarą Seimo kanceliarija išmokėjo darbuotojams taip vadinamuosius atostoginius, nebeliko iš ko mokėti Seimo nariams avansų. Man teko rašyti prašymą, nes moku paskolą. Šioje situacijoje vadovaujuosi kitu savo gyvenimo kredo: „Laimingas yra ne tas, kuris turi daug, o tas, kuriam užtenka“.
- Šalia darbo Seime Jūs viena laikote keturis namų kampus, juk sunku vienai rūpintis viskuo. Ar netrūksta pagalbos buityje?
- Žinoma, kad sunku. Gyvenimas ir nėra kažkoks lengvas nuotykis. Gyvenimas yra išbandymas, užsitęsusi pamoka, mes tos pamokos metu kartais būname mokiniai, kartais – mokytojai. Nuolatos vadovaujuosi savo gyvenimo kredo ir kai būna sunkėliau burbteliu sau po nosimi: „Donce, gyvenk taip, kad ne smulkmenos taptų problemomis, o problemos – smulkmenomis.“
O rūpintis savo namais ir namų ūkiu yra net smagu, pavyzdžiui, visai neseniai sutaisiau vonios durų rankeną, turiu įrankių komplektą, viską pati sušriūbuoju, kai reikia, be to, šiais laikais yra daugybė tarnybų, kurios gali už tam tikrą sumą patalkinti.
- Kaip buitimi pasidalinate su savo dukra?
- Gyvename draugiškai, ji gyvena savo gyvenimą, aš – savo. Kartais susitinkame prie puodų ar vonios kambaryje prie plaukų džiovintuvo. Kai jai reikia, ateina pasikonsultuoti dėl namų darbų. Kai man norisi, ateinu pas ją pasidžiaugti naujienomis ar dienos įvykiais.
Šiaip tai ji daug rimtesnė už mane. Aš ją labai myliu ir nesisavinu, neaiškinu, kaip jai gyventi, leidžiu visuomet priimti savo sprendimus ir taip gauti gyvenimo pamokas. Priimdamas pats sprendimus vaikas prisiima ir atsakomybę, taip jis bręsta ir ruošiasi savarankiškam gyvenimui.

Justina Dirsė

Zebra.lt

P.S. Į žurnalistės klausimus atsakiau pati raštu, tad man priklauso pusė šio teksto autorystės :)